Visuotinio skubėjimo ir nuolatinės įtampos laikais vis dažniau kalbame apie būtinybę rūpintis savo psichikos sveikata.
Psichologų teigimu, tiek kūno, tiek dvasios pervargimo dažnai galėtume išvengti puoselėdami savo psichologinį atsparumą. Šias asmenybės savybes reikėtų ugdyti jau nuo mažens.
Sielos grūdinimas
Psichikos puoselėjimo bei treniravimo idėjos nėra naujos. Jų gyvavimo istorija tokia pat ilgaamžė, kaip ir žmogaus rūpestis dėl savo kūno gerovės. Tačiau mūsų visuomenėje dėmesio psichikos sveikatai akivaizdžiai nepakanka. Pajutę negaluojant kūną, skubame į vaistinę ar ieškome gydytojų pagalbos, o psichologines ar dvasines problemas neretai ignoruojame arba pasirenkame netinkamus „vaistus”. Dažnas alkoholio vartojimas, konfliktuose prasiveržiantis smurtas, psichosomatinės ligos ir kiti laikmečio ženklai liudija, kad, nepažinę psichikos veikimo dėsnių, skaudžiai kenkiame tiek sau, tiek kitiems. Nuolatinė įtampa, nerimas ir persitempimas reikalauja iš mūsų sąmoningų pastangų siekti atsipalaidavimo bei psichikos galių atgaivinimo. Nepakankami daugelio žmonių psichinės higienos įgūdžiai žadina poreikį dažniau kalbėti apie psichologinį atsparumą ir jo stiprinimą.
Psichologinis atsparumas
Psichologinio atsparumo sąvoka ir jos turinys padeda mums geriau suprasti skirtingas žmonių reakcijas esant toms pačioms išorės sąlygoms. Juk daug žmonių patiria stresą, tačiau ne visi jį malšina alkoholiu ar tabako dūmais. Beveik kiekvieną dieną atsiduriame konfliktinėse situacijose, bet daugumai iš mūsų pavyksta išvengti fizinio smurto prieš kitus. Galime atrasti ir daugiau pavyzdžių, kai tos pačios aplinkybės skirtingai paveikia mūsų elgesį. Paprastai tos aplinkos sąlygos suvokiamos kaip rimta grėsmė mūsų psichiniam, fiziniam ar socialiniam saugumui. Tad sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis psichologinis atsparumas apsaugo žmogų nuo elgesio normų pažeidimo, girtavimo, narkomanijos ir kitų skaudžių dalykų. Šį asmenybės savybių derinį galime palyginti su bendru organizmo imunitetu, saugančiu mus nuo potencialiai žalingų aplinkos veiksnių. Kaip ir bendro imuniteto atveju, psichologinis atsparumas stiprėja, kol dėl savo silpnybių ar susidūrę su gyvenimo negandomis neprarandame gebėjimo konstruktyviai veikti ir spręsti problemas, nepuolame į neviltį ar agresiją.
Keturi drambliai
Psichologinį imunitetą labai svarbu įgyti jau vaikystėje. Jo stiprybės šaltinius pamėginsime pavaizduoti paveikslu, kuriuo senovės žmonės mėgino paaiškinti mūsų planetos kilmę ir sandarą.
Įsivaizduokime, kad besi-formuojantį vaiko psichologinį atsparumą lyg kokį plokščią žemės blyną laiko keturi milžiniški drambliai. O šie galiūnai stovi ant dar didesnio banginio, kuris plaukioja beribiame vandenyne. Tolesniam iškilusio vaizdinio apibūdinimui pasitelksime vieno iš asmenybės teorijų kūrėjų psichologo Alfredo Adlerio įžvalgas.
Pirmasis dramblys liudytų, kad vaikui itin svarbus ryšys su kitais, tad mažieji siekia priklausyti šeimai, klasei ar kitai svarbiai socialinei grupei, kurioje nori užimti tinkamą vietą ir bendradarbiauti su kitais.
Antrasis dramblys tvirtintų, kad vaikui svarbu jaustis sugebančiam – pasitikėti savimi, būti nepriklausomam, savarankiškam.
Trečiasis dramblys teigtų, kad bet kuris mažasis nori būti svarbus – visur dalyvauti, būti reikalingas, daryti įtaką, padėti.
Ketvirtasis dramblys garsiai trimituotų, kad vaikui labai svarbu būti drąsiam – išdrįsti, nepasiduoti, būti aktyviam ir atkakliam.
Tačiau šių galingų keturių dramblių vaiko psichologinio atsparumo stiprinimui nepakanka, tad juos laikantis milžiniškas banginis atspindėtų kiekvieno vaiko norą būti mylimam.
Noras mylėti ir būti mylimam yra vienas iš esminių žmogaus poreikių, padedantis išlikti audringame gyvenimo vandenyne.
Atsparumo kalvė
Jei psichologinio atsparumo stiprinimą palygintume su kalve, kurioje grūdinama geležis, tokias dirbtuves turėtume įrengti visose vaiko buvimo vietose.
Didžiausia psichologinio imuniteto kalvė neabejotinai yra šeima, o jos efektyviausi įrankiai – geri tėvų ir vaikų santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera, tėvų domėjimasis vaikų rūpesčiais.
Ne mažiau svarbi „psichologinės kalvystės” vieta yra mokykla. Joje itin svarbūs geri santykiai su mokytojais, pažangumas moksle, ketinimai tęsti mokslus gimnazijoje ar aukštojoje mokykloje, teigiamas tėvų požiūris į vaikų mokymosi siekius.
Tačiau ne veltui sakoma, kad žmogus pats yra savo likimo kalvis. Vaikai, išsiskiriantys aukštu savęs vertinimu, pasitikėjimu savimi, socialiniu aktyvumu, gerais bendravimo įgūdžiais, palankios aplinkos veikiami ženkliai prisideda prie savo psichologinio atsparumo augimo. Svarbu, kad mažieji turėtų ne tik supratingus suaugusiuosius, bet ir rinktųsi „atsparius” draugus, kurie nevartoja svaigiųjų medžiagų, turi ketinimų tęsti mokslus ir pan.
Veiksmingi skiepai
Skirdami deramą dėmesį vaiko psichologinio atsparumo stiprinimui, tėvai bus daug ramesni dėl atžalų ateities, jų gebėjimo savarankiškai spręsti iškylančias problemas.
Pirmiausia suaugusieji privalo ieškoti būdų, padedančių išreikšti savo meilę mažiesiems. Vaikams reikia kuo dažnesnių meilės įrodymų, kad jie galėtų saugiai tyrinėti pasaulį. Nors savo prigimtimi tėvų meilė yra besąlygiška, tačiau savo išraiška ji turi būti pakankamai reikli. Net ir patys mažiausi turėtų mokytis priimti tam tikras elgesio ribas. Jų gyvenimas saugioje aplinkoje leidžia adekvačiau reaguoti į apribojimus mažiau apibrėžtose situacijose.
Suaugusieji turėtų vengti bausmių ir savo santykius su vaikais pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir bendradarbiavimu. Savarankiškumo skatinimas, padrąsinimas, stipriųjų pusių akcentavimas tarsi skiepai stiprina mažųjų psichologinį atsparumą, paruošia juos sunkesnėms gyvenimo akimirkoms.