Geriems tėvų ir vaikų santykiams pakanka labai paprasto dalyko – atvirų ir šiltų pokalbių, kurių metu vienas kito neauklėtų, nepriekaištautų ir nepamokslautų. O tiesiog – išklausytų ir suprastų.
Nori atvesti į protą
Ar „girdim”, ką jaučia mūsų vaikai? Deja, labai dažna konsultacinė situacija: tėtis ir mama tvirtai įsitikinę teigia, kad žino, kas yra jų dukrai ar sūnui, kaip vaikas turėtų jaustis. Jų akimis, vaikas yra tikras neišmanėlis, nes jaučia ne tai, ką turėtų ar privalėtų jausti. Psichologui tereikia jį atvesti į „protą”. Jaunas žmogutis dar labiau pasimeta, kai supranta ir akivaizdžiai pamato, jog negali atitikti savo labai mylimų tėvelių lūkesčių.
Net kabinete jau matau, kaip jis gūžiasi nuo tėvų priekaištų, lūkesčių lavinos. Suprantu, kad čia, kabinete, jis nelabai gali drastiškai pasipriešinti tokioms tėvų kalboms. Bandau įsivaizduoti, kas vyksta namuose, kai svetimų akių nebelieka, – tik aštrūs ar paslėpti konfliktai. Ir dažnai norisi paklausti tėvų, ar jie iš tikrųjų girdi, ko nori vaikas, ar jie supranta jo tikruosius jausmus?
Supranta kaip priekaištus
Mokėjimas išklausyti vaiką ir lemia tėvų santykių su juo kokybę.
Tėvai, atėję į konsultacijas, dažnai skundžiasi, kad jų vaikas tapo uždaras, nieko nepasakoja apie save ir savo gyvenimą. Tačiau jie nesusimąsto, kad kartais patys ir uždaro jų atvirumą. Suaugusiesiems dažnai norisi girdėti tik tai, kas gražu, malonu, ir ne visada patinka klausytis savo vaikų, kai jie pradeda kalbėti tai, kas iš tiesų guli ant širdies. Tai, ką tėvai išgirsta, neretai priima kaip priekaištus, kaltinimus, ir pradeda gintis pamokslais.
Jaunuoliai paprasčiausiai tik bando su tėvais pasikalbėti apie jiems reikšmingus, rūpimus dalykus, o sulaukia ištisų pamokslų, kaip gyventi, kritikos. Todėl pagalvoja, ar kitą kartą verta beaušinti burną.
Draugams nepamokslauja
Su draugais besikalbėdami suaugusieji praleidžia valandų valandas ir neskuba su savo pamokymais ar priekaištais, būna jiems gana tolerantiški, atidūs, malonūs. Tačiau jei prabyla vaikas, tėvai jaučia pareigą jį tuoj pamokyti, paauklėti, lyg jis būtų visiškai „be smegenų”. Taip komentuodami tokį tėvų elgesį sako patys paaugliai.
Neišgirsti užsisklendžia
Geras tėvų išklausymas paskatina vaiką atsiverti, ir atsiranda bendra erdvė atviriems pokalbiams. Jei po išklausymo seka ilgi, atviri pokalbiai – geras ženklas, vaikas jums atsiveria ir įsileidžia į savo vidų. Jei jūsų bandymai išklausyti vaiką baigiasi vaiko užsisklendimu, užsiblokavimu, vadinasi, jis jumis dar nepasitiki arba jau nebepasitiki.
Kiekvienas klientas, pasakodamas savo istoriją, daugiau ar mažiau įvardina tuos dalykus kaip be galo jiems svarbius bei vertingus, t.y. norą būti išklausytam, išgirstam, ir suprastam. Vaikai nori, kad jiems reikšmingi žmonės juos priimtų tokius, kokie yra. Tai skatina juos tapti geresniais.