Šeštadienį Dovilų miestelyje praūžė trečiasis liaudies muzikos festivalis – „Užaugau Lietuvoj”. Dovilų seniūnė Nijolė Ilginienė džiaugiasi: „Šventė pranoko visus mano lūkesčius. Kiekvienais metais festivalis vis „stiprėja”. Tikiuosi, kad jis taps miestelio tradicija”. Tą pačią dieną Dovilų seniūnijoje buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lenkijos respublikos Punsko vaivadija.
Dovilų etninės kultūros centro direktorė Lilija Kerpienė pasakoja, kaip kilo mintis parašyti šio renginio projektą: „Norėjome į miestelio gyvenimą įnešti gyvosios tradicijos. Šou renginių tikrai netrūksta, o folkloro reikia – tai yra tikra. Glaudžiai bendradarbiaudami su seniūnija, realizavome šią idėją”. Dovilų seniūnė džiaugiasi, kad renginys subūrė tvirtą „aktyvistų” grupę. „Visi dirbome išsijuosę: mums mielai talkino mokykla bei darželis, nestokojome rėmėjų dėmesio. Juk vienas lauke – ne karys”, – šypsosi seniūnė.
Šventė prasidėjo ekumeninėmis mišiomis Dovilų bažnyčioje. Aukojęs mišias kunigas Liudvikas Fetingis palinkėjo doviliškiams Dievo palaimos kiekvieną dieną, kiekvieną valandą.
Po mišių miestelio valdžia bei svečiai patraukė į seniūniją. Čia buvo pasirašyta Dovilų seniūnijos ir Lenkijos respublikos Punsko vaivadijos bedradarbiavimo sutartis. Seniūnė N. Ilginienė pasidžiaugė, jog ši sutartis atvers kelius bendriems kultūros ir švietimo projektams.
„Vakarų ekspresas” kalbino Lenkijoje gimusį ir užaugusį Punsko valsčiaus savivaldybės viršaitį Vytautą Liškauską.
Kaip laikosi Punsko lietuvių bendruomenė?
Nors gimėme ir užaugome Lenkijoje, tačiau išlaikėme savo kultūrą. Lietuvių kultūra Punske gyvuoja jau apie 500 metų. Tiesa, anksčiau mūsų buvo daugiau – vyksta nutautėjimas. Tačiau net 80 procentų Punsko gyventojų yra lietuviai. Juk ne veltui Punskas vadinamas Lenkijos lietuvių sostine.
Ar dažnai lankotės Lietuvoje? Kokį įspūdį ji jums paliko?
Lietuvoje esu buvęs 1000 ir vieną kartą. Įspūdis – pats geriausias, juk tai mano tėvynė.
Kodėl sutarčiai pasirinkote būtent Dovilų miestelį?
Mane sužavėjo Dovilų seniūnės energija ir grožis (juokiasi). Iš tikrųjų mes jau bendradarbiaujame su 10 seniūnijų ir 4 savivaldybėmis Lietuvoje. Nesitikiu jokio materiališkumo, tiesiog gražaus bendradarbiavimo, kultūrinių mainų, bendrų projektų. Pasimokysim vieni iš kitų. Svarbiausia yra ne sutartis, o draugystė. Beje, Punske – vieni dzūkai, nė vieno žemaičio, tad tikiuosi bendradarbiavimo ir šioje srityje.
Doviluose šiandien vyksta festivalis, ar tokių renginių yra Punske?
Punske tokių renginių – masė. Per metus gal 60. Ir visi – lietuviškai. Apie 10 – 13 procentų gyventojų dalyvauja saviveikloje.
Ar Lekijoje liaudiškajai kultūrai skiriama pakankamai dėmesio?
Manau, kad ne. Savivaldybėms numesta daug darbų, o pinigų neduota. Jos viską daro savo jėgomis.
Laimėjo klaipėdiečiai
Po ceremonijos svečiai patraukė į šurmuliuojantį amatų kiemelį. Čia buvo galima stebėti, kaip liejamos žvakės, vejamos virvės, pasiklausyti verpimo ratelio gaudesio, paskanauti tradicinių valgių bei gėrimų – kastinio su bulvėmis, sūrio, giros ir…ruginukės.
Kiemelyje visus susirinkusius pakrikštijo lietus, ne juokais išgąsdinęs festivalio organizatorius. O šventės dalyviai tik smagiai juokėsi, prieglobstį radę mokyklos sporto salėje, kuri tuoj prisipildė kanklių, akordeono, dūdelių garsų. „Lietus mūsų nė trupučio negąsdina, – sakė Neringos ansamblio „Giedružė” vadovė Audronė, – tik, va, instrumentų ir naujo sijono gaila”. Vietinio ansamblio „Lažupis” nariai tvirtino, kad viskas vyksta pagal grafiką: „Lietus užsakytas, kad mažiau dulkėtų, kai trepsėsim”.
Šventės atidarymas 15 val. prasidėjo iškilminga festivalio dalyvių eisena. Skambant ragų sutartinei, tautodailininkas Vytautas Majoras uždegė simbolinį aukurą. Šventinį koncertą pradėjo lažupietės, užtraukusios festivalio dvasią atspindinčią dainą „Užaugau Lietuvoj”.
Folkloro gerbėjams koncertavo ne tik svečiai iš aplinkinių rajonų bei miestų, bet ir ansamblis iš Karaliaučiaus „Penke vaikee”, punskiečių kapela „Klumpė”. Pakalbintas jaunas ir „vyriškas” Punsko kolektyvas džiaugėsi, kad į Lietuvą atvažiuoja beveik kiekvieną savaitgalį. Lietuvių kultūra jiems artimesnė nei lenkų.
Akylai kapelijų varžytuves stebėję doviliškiai pademonstravo solidarumą. Nugalėtojais jie išrinko Klaipėdos kapelą „Mingė”.
Po varžybų vis gausėjantį žiūrovų būrį „šokdino” coutry grupė iš Šilutės „Karčiama”. Beje, šokių aikštelėje trepsėjo ir sukosi ne tik senimas.
Pakalbinti festivalio dalyviai vienbalsiai tvirtino, kad tokios šventės būtinos – juk taip smagu draugauti, vieniems į kitus pasižiūrėti. O skeptikams jie siūlė patiems ateiti ir pabandyti pašokti bei padainuoti – tikrai patiks. Doviliškiai pasakojo, kad festivalio laukia nuo pernai metų. Švenčių niekada nebūna per daug, o kiekvienas miestelis turi turėti savą tradiciją. Į provokaciją, kad liaudiška muzika – nuobodu, doviliškiai atkirto: „Atsigręžkite ir pažiūrėkite, kiek žmonių susirinko”. Jaunieji žiūrovai prisipažino, kad čia atėjo pasiklausyti Žilvino Žvagulio, tačiau visai nesigaili.
Scenoje pasirodžius Ž. Žvaguliui, abejingų neliko. Dainininkas čia koncertavo pirmą kartą, nors visą vaikystę važinėjo į Dovilų karjerus maudytis. Daugiausiai dainų Ž. Žvagulis skyrė moterims. „Doviliškės – nerealios , – šypsosi dainininkas, – be to, žemaičiai nors ir lėtapėdžiai, bet labai myli moteris”.
Beje, nesklandumų festivalyje neišvengta. Itin karštai savo meilę demonstravę gerbėjai supykdė dainininką. Ž. Žvagulis nutraukė koncertą ir žadėjo daugiau nekoncertuoti, tačiau po keliolikos minučų apsigalvojo: „Žiūrovai juk nekalti. Visada atsiranda išsišokėlių”, – sakė jis. Po koncerto dainininkas dar gerą valandą dalijo autografus ir bendravo su gerbėjais.
Indra Duotaitė
„Vakarų ekspresas”
Punskas Jegaaaa!!!!!!