Rusijos žurnalistai visą praėjusią savaitę iš peties plušėjo viešindami Federalinės saugumo tarnybos paskelbtą neva sensacingą pranešimą, kaip Lietuva nesėkmingai bandė savo kaimynei pakišti kiaulę.
Maža to, šią savaitę Rusijos žiniasklaida, cituodama FST Karinės kontržvalgybos pirmąjį viršininko pavaduotoją Vladimirą Nosovą, pranešė, kad spalio 24-ąją Kaliningrade sulaikytas Rusijos vidaus tarnybos papulkininkis V. Chitriukas – ne pirmasis Lietuvos šnipas.
Tvirtinama, kad prieš kelerius metus FST Kaliningrado srityje sulaikė ir kitą Lietuvos pilietį – vilnietis Audrius Navickas sulaikytas su slaptais dokumentais apie Rusijos laivyną. Šis lietuvių agentas neva prisipažino, jog buvo susitarta neskelbti informacijos apie jį viešai.
Šių metų vasarą, anot Rusijos FST, buvo sulaikytas ir kitas Lietuvos šnipas – mūsų šalies Karinės žvalgybos ir kontržvalgybos Antrojo departamento kurjeris Vytautas Šiušas. Pas jį Rusijos specialiosios tarnybos rado slaptus karinės paskirties dokumentus apie strateginių raketinių dalinių veiklą.
Mūsų šalis į vis tai reaguoja kukliai – iš pradžių premjeras Gediminas Kirkilas apsiribojo pareiškimu, kad Lietuva Rusijos teritorijoje nešnipinėja. Tą patį šią savaitę pareiškė užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas. Ir viskas – taškas.
Tad kuo tikėti Lietuvos piliečiui: ar rusų specialiosiomis tarnybomis, neslepiančiomis šnipinėjimo skandalo detalių ir formuojančiomis priešišką mūsų šalies įvaizdį, ar tradiciškai tylinčiomis Lietuvos žinybomis?
Visa tai mūsų dienraštis bandė išsiaiškinti interviu su kone paslaptingiausios šalies žinybos, atsakingos už žvalgybą bei kontržvalgybą, vadovu – Antrojo operatyvinių tarnybų departamento direktoriumi pulkininku Gintaru Bagdonu.
Rusijos specialiosios tarnybos, demaskavusios šnipus, kaskart oficialiai apie tai praneša, viešai džiūgauja ir net sulaukia pagyrų iš paties prezidento. Tuo tarpu Lietuvos žvalgų ir kontržvalgų veiklos rezultatai visuomenei nežinomi. Kodėl?
Demokratinėse valstybėse institucijos, užsiimančios žvalgyba bei kontržvalgyba, yra savo vyriausybių įrankiai ir pagalbininkai. Mūsų departamentas yra Krašto apsaugos ministro, kariuomenės vadovybės ir kitų šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų įrankis. Mes renkame, sisteminame, analizuojame ir teikiame minėtoms institucijoms žvalgybinius vertinimus. Dažniausiai šie vertinimai yra įslaptinami, nes jų atskleidimas pakenktų valstybės, o kartu – ir visuomenės saugumui.
Bet susidaro įspūdis, kad rusų specialiosios tarnybos visuomenei atviresnės. Juk po V. Chitriuko sulaikymo Kaliningrade mūsų šalyje nuskambėjo tik oficialus Vyriausybės vadovo pareiškimas, kad Lietuva Rusijoje nešnipinėja. Nejaugi reikia slėpti, kad Lietuva domisi Rusija ne ką mažiau nei ši – Lietuva?
Lietuvos įgaliotos institucijos ir mūsų departamentas domisi visais regionais, šalimis bei reiškiniais, kurie daro kokią nors įtaką Lietuvos nacionaliniam saugumui, ir tai atlieka įstatymų nustatytuose rėmuose. Departamentas taip pat prisideda prie tarptautinės bendrijos ir NATO pastangų kovoje su tokiais iššūkiais, kaip terorizmas, organizuotas nusikalstamumas… Esame atsakingi ir už įslaptintos informacijos apsaugą Krašto apsaugos sistemoje. Noriu dar kartą pabrėžti, kad Lietuvos karinė žvalgyba ir kontržvalgyba vykdo tik tas funkcijas, kurios yra nustatytos Lietuvos teisės aktuose.
Rusijos žiniasklaida rėkia, kad Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, po nepriklausomybės atkūrimo tapo Amerikos specialiųjų tarnybų antraisiais namais, didžiausia CŽV rezidentūra, placdarmu Rusijai šnipinėti. Vienas iš pavyzdžių, kuriais iliustruojamas toks įsitikinimas, – viešai pateikiama 2000-ųjų istorija, kai rusai demaskavo klaipėdietį Pavelą Iljiną, pravarde Studentas, neva Lietuvos Valstybės saugumo departamento ir Amerikos CŽV agentą. Kaip visa tai paaiškintumėte?
Apie Iljiną žinau tik iš spaudos. Rusijos žiniasklaidos skelbiamų pranešimų negaliu komentuoti, o oficialių pareiškimų neteko matyti.
O kaip dėl Rusijos oficialaus pareiškimo, kad Lietuvos naudai šnipinėjęs sulaikytasis V. Chitriukas surinko karinę informaciją apie Baltijos laivyno ir Kaliningrado srities teritorijoje dislokuotą pajėgų karinį ir mobilizacinį pasirengimą? Kuo Lietuvai ši informacija apskritai galėtų būti naudinga?
Nuo komentarų susilaikysiu, nes tai – vėl tik spaudos pranešimai, o oficialaus pareiškimo neteko matyti.