Paulius Normantas džiaugiasi, kad panašėja į rytietį

Žymus keliautojas, fotografas Paulius Normantas, beveik 22 metus gyvenantis Vengrijoje, jau ilgai serga Rytų liga. Jis taip pamilo šias šalis, kad jas ne tik įamžino daugybėje nuotraukų, kurias sudėjo į savo naujausią knygą „Karai ir taika”, bet ir planuoja Rytuose apsistoti ilgėliau.

Iš viso Rytuose praleidęs apie septynerius metus P.Normantas pasakojo tiek vidumi, tiek išore pakitęs ir pasidaręs panašus į tų kraštų gyventoją. Dėl šių pokyčių jis jaučiasi be galo laimingas.

Padėjo globėjas

Pokalbį su P.Normantu pradėjome nuo jo anglų ir vengrų kalbomis išleistos knygos „Karai ir taika”, gimusios, kai autorius lankėsi vienuoliktoje Himalajų ekspedicijoje. Knygą išleido net dvi Vengrijos leidyklos: „Pytheas”, vykdžiusi techninius darbus, ir švento Pauliaus vardu pavadinta leidykla, kuri, kaip juokavo P.Normantas, yra kažkur tarp Budapešto ir Dangaus.

„Galų gale savo globėjui Šventajam Pauliui galiu paro- dyti, kad jis man padeda ir leidžia mano knygas, – atkreipdamas dėmesį į vienos leidyklų pavadinimą kalbėjo P.Normantas. – Ši knyga yra ne apie katalikiškus kraštus, o apie dešimt Azijos valstybių. Aš pasauliui visuomet stengiuosi trimituoti apie Tibeto nelaimę. Čia yra nuotraukų ir iš Indokinijos valstybių: Vietnamo, Laoso, Kambodžos. Pavaizdavau ir budistinius kraštus: Nepalą, kuriame vyksta karas, stengiausi koncentruočiau išreikšti savo mintis apie Indijos Kašmyro problemas, kurios tęsiasi jau dešimtmečius, Birmą – tai irgi šalys, stipriai laikomos geležiniuose gniaužtuose. Knygoje įamžinta buvusi Sovietų Sąjunga, raudonoji Kinija ir tik viena nebudistinė šalis – Pakistanas, kuri irgi turi generolus, ir ją taip pat ištikusi bėda. 1947 metais Pakistanui atsiskyrus nuo Indijos, tarp šių šalių vyksta amžini karai”.

Tiki pranašystėmis

Pašnekovas savo knygą „Karai ir taika” skyrė geriausiam karo reporteriui Robertui Kapai (Robert Capa). „Knyga sudaryta kontrasto principu. R.Kapa fotografavo penkis pasaulio karus bei Izraelio valstybės įkūrimą. Aš irgi dirbau su šalimis, kuriose yra nelaimių, bet, skirtingai nei R.Kapa, nestovėjau mūšio laukuose, nerodžiau karų. Kadangi taikos mažiau pasaulyje, dabar daugiau yra įvairių terorizmo akcijų, tai knygos pavadinime žodis „karai” parašytas daugiskaita, o „taika”, kuri turėtų būti žmonėms svarbiausia, vienaskaita”, – aiškino knygos autorius.

P.Normantas tiki, kad Nostradamo ir kitų pranašų pranašystės apie 2012 metais kilsiantį visuotinį karą gali išsipildyti. Todėl teigė norintis iki tol suspėti įamžinti, įvairias šalis, pavyzdžiui, Nepalą, kurį vadina savo trečiąja tėvyne. „Nepalo karalystėje jau apie penktus metus vyksta pilietinis karas. Noriu parodyti fotografijose šventyklas, kurių galbūt neliks po visų krizių ir kataklizmų”, – teigė fotografas.

– Kodėl knyga „Karai ir taika” parašyta tik vengrų ir anglų kalbomis?

– Nes techninę pusę atlikusi leidykla „Pytheas” yra Budapešto centre. Jeigu knyga išleidžiama Budapešte, ji turi būti parašyta vengrų ir dar kokia kalba.

– Ar ši knyga bus išleista ir lietuviškai?

– Lietuvos knygynuose atsiras keliasdešimt jos egzempliorių, ne daugiau. Neradau leidyklos, kuri perleistų knygą lietuvių kalba. Gal, kol esu Lietuvoje, ši knyga bus pastebėta ir perleista. O gal ji bus perleista po kokių trisdešimties metų, kai manęs nebebus, ir bus perleidžiami mano archyvai. Esu tikras, kad ši knyga Budapešte, Žurnalistikos katedroje greitai atsiras kaip mokymosi priemonė. Dvi ankstesnės mano knygos jau įtrauktos į vieno Vengrijos universiteto programas: viena – apie finougrų tautas „Išdžiūstantys šaltiniai”, kita – apie įžymų vengrų orientalistą.

Tardė Indijoje

Vartant knygą „Karai ir taika” stabtelėjome prie senyvo žmogaus nuotraukos. „Vengrai sako, kad šis žmogus – žmogžudys, kuris minavo ryžių laukus, o R.Kapa žuvo, užlipęs ant jo pastatytų minų. Iš tikrųjų jis nėra žmogžudys. Jis gynė savo kraštą, savo vaikus. Vengrų požiūris gal yra aštrokas. Stengiuosi tokias žmonių konfliktines situacijas kažkaip užglaistyti. Jeigu man tai padaryti pasiseka, esu laimingas, bet kartais nepavyksta”, – teigė P.Normantas.

– Ar iš tiesų mums pateikiama informacija apie Rytų šalis praeina per nemažus informacijos filtrus ir gerokai skiriasi nuo realybės?

– Nepaprastai skiriasi. Aš tris kartus dirbau Kinijoje. Ją pažįstu pakankamai gerai. Kinijos naujienų agentūra „Xinhua” duomenis apie įvykius teikia kaip Sovietų Sąjunga prieš 20 metų – gal 20–50 kartų pagražintus. Ten vyksta įvairūs sprogimai, katastrofos, stichinės nelaimės, bet informacijos apie tai iš Kinijos išeina labai mažai ir ji būna labai stipriai pakoreguota. Pavyzdžiui, po cunamio praėjus keletui dienų pasauliui buvo paskelbta, kad Birmoje žuvo du žmonės. Po savaitės buvo prisipažinta, kad cunamio metu Birmoje žuvo 68 žmonės. Tas pats skaičius išlieka ir šiandien, bet cunamis Birmą pasiekė visa jėga, tad žuvo veikiausiai ne 68, o 10 ar net 20 tūkstančių žmonių.

Kinija neskelbia, kad jų kariniai felčeriai Tibete sterilizuoja moteris. Šią informaciją žinau iš tarptautinės amnestijos leidinių ir pats kažką mačiau paskutinį kartą būdamas Tibete 1994 metais. Amerikiečiai informaciją apie įvykius Bagdade, Irake, kur reikia sumažina, kur reikia padidina. Kiekvienas agresorius, okupantas, arba karinė diktatūra stengiasi nerodyti tikrų skaičių ir savo veiklos rezultatų.

Prieš 11 metų per Jonines Kašmyre, Indijoje, keletą dienų buvau tardomas kalėjime už tai, kad nufotografavau taikią stupą, o kažkam pasirodė, kad paveiksluoju toliausiai už kalnų esančią karinę anteną. Pamanę, kad galiu išnešti jų informaciją, nusprendė mane laiku sustabdyti, sunaikinti darbo priemones, blogiausiu atveju ir mane.

– Ar pajutote daugiau realių grėsmių fotografuodamas?

– Kinijoje buvo dar blogiau. Ten būdamas paskutinį kartą, 1994 metų rugpjūtį, išvis negalėjau dirbti. Buvo atšaukiami lėktuvų reisai, kuriais aš turėjau skristi, nes aš veržiausi Tibeto link, o jie gerai žinojo apie mano darbus ir galimybes.

„Stiklinės” daržovės – Kodėl Jus traukia Rytų šalys?

– Rimtai nesu dirbęs jokioje Afrikos ar Vakarų Europos valstybėje, nors esu ten kiek laiko praleidęs. Yra geras posakis: „Šviesa ateina iš Rytų”. Aš pasukau tos šviesos link. Kritikas Skirmantas Valiulis, rašydamas prakalbą mano knygai apie Kryžių kalną, paminėjo, kad stengiuosi būti labiau šviesos, o ne tamsos pusėje. Knyga „Karai ir taika” tai iliustruoja. Karas yra tamsa, kai šėtonas drumsčia žmonių protus. Šviesa yra tai, kad Rytuose išpažįstama taikiausia religija pasaulyje. Krikščionybė turėjo tokį bjaurų periodą kaip viduramžius, inkviziciją, o budistai neturėjo religinių karų. Tos šalys kariavo, kažką okupavo, bet tai nebuvo religiniai karai. Budizmas yra nuoseklus kilimas laipteliais kasdien, kas valandą į šviesą. Ši religija savo šaltiniuose nurodo, ką reikia daryti, kad nedarytum blogai. Krikščionybė ne taip plačiai viską paaiškina, tad budizmas man tampa vis labiau artimesnis, bet nesu praktikuojantis budistas.

P.Normantas apgailestavo, kad Vakarų civilizacija vis labiau veržiasi į Rytus, ypač į Indiją, Nepalą, Kiniją. Keliautojo nuomone, moderniosios technologijos, vis labiau į šiuos kraštus plūstantys vakariečiai, atneša agresiją, negatyvias vibracijas, ekonominius gyvenimo būdo dėsnius, kurie rytiečius labai neigiamai paveikia. „Rytų žmones labiau veikia vibracijos. Jiems sunku prie kompiuterio. Aš pats, nemažai laiko praleidęs Himalajuose ir Tibete, atsidūręs šalia galingų skanavimo mašinų po valandos tartum susergu. Mano ląstelės nepasiruošusios aktyvioms negatyvioms vibracijoms. Pagyvenęs Rytuose nebegaliu Vilniuje, Klaipėdoje ar Budapešte užeiti į valgyklą, nes čia kraunami nelabai tinkami organizmui produktai. Aš nebegaliu valgyti „stiklinių” daržovių iš šiltnamio, kuriose genetinis kodas labai pakitęs. Net bulvių, kurias vengrai importuoja iš Olandijos, negaliu valgyti, nes jose nėra krakmolo. Yra tik kažkokia šlapia masė, gabalas, panašus į bulvę. Mano organizmas nepriima šitokio maisto, kaip ir pepsikolos.

Pasikeitė akys

Keliautojas sakė, kad rasti bendrą kalbą su Rytų šalių žmonėmis jam padėjo tai, kad yra gyvenęs Altajaus krašte, bendravęs su uzbekais, tadžikais. Tačiau pripažįsta, kad su kalnų gyventojais užmegzti kontaktą iškart ir dabar nepavyksta, nes nuolat gyvendami vieni, tarp kalnų viršūnių ir ledynų, kur prireikus, negali tikėtis pagalbos, jie pasidaro atsargūs ir uždari. „Jie yra atsargūs, nes turi liūdną patirtį, kai atėjęs neva svečias gali juos užpulti, nužudyti. Dabar, po maždaug 20 metų bendravimo su Rytų tautomis, žinau, kad pirmą ir antrą bendravimo valandą reikia žmogui tik prisistatyti ir būti per atstumą. Dar sunkiau yra džiunglėse, kur daug takų takelių. Atėjęs į kaimą Himalajų slėnyje turi neskubėti, įvertinti padėtį, leisti žmonėms suprasti, kad po tavęs už valandos ar dviejų neateis dar kažkokia grupė ginkluotų žmonių. Reikia uostyti orą ir būti atsargiam”, – aiškino P.Normantas.

Fotografas teigė, kad bastytis po pasaulį, ne tik kaip turistui, žmogui būtina. „Rytiečių išmintis byloja, kad žmogus, išėjęs į kelią ir grįžęs po metų ilgos, sunkios ar ne visai sunkios kelionės tampa visai kitu. Kuo labiau bastausi po Rytus, tuo daugiau sutiktų pažįstamų man sako: „Pau-liau, tavo akys buvo visiškai kitokios – didelės, apvalios, o dabar yra kaip tibetiečio”. Man tas komplimentas labai patinka. Aš Rytuose gyvenu, valgau, kvėpuoju, žiūriu į saulės spindulius dideliame aukštyje. Tai keičia ne tik mano dvasinį, bet ir fizinį veidą. Dėl to aš esu labai laimingas”, – tvirtino keliautojas.

Svajonėse – Kalimpongas

– Ar neketinate kurioje nors Rytų šalyje apsistoti ilgesniam laikui?

– Ketinu gal jau kokius penkerius šešerius metus. Nesinori grįžti į vis labiau sergančią Europą, bet kol kas neradau galimybių ten užsidirbti duonai. Gal po dviejų metų tų galimybių atsiras, nes Tailando nacionalinėje galerijoje turėtų būti surengta didžiausia mano gyvenime paroda, kurioje būtų apie tris šimtus mano fotografijų apie cunamio nusiaubtas penkias šalis: Tailandą, Indoneziją, Šri Lanką, Indiją ir Birmą. Ši paroda galbūt padės ten rasti fotografinį arba kitokį darbą. Indijoje aptikau nuostabų miestelį Kalimpongas. Kai pernai lapkričio 25 dieną aplankiau Jelenos Rerich kapą, vakaro ramybėje už trečios pasaulio viršukalnės, kurią bandžiau apkabinti „žemaitišku glėbiu”, atsitiko daug gražių dalykų, kurie galbūt pakeitė mano likimą. Kalimpongas miesto pakrašty, vienuolyno kieme, prie stupo, kur palaidota J.Rerich, pajutau, kad esu pastebėtas kažkokių aukštesniųjų jėgų, ir nusprendžiau šiame mieste po kokių poros metų apsigyventi. Tas miestas yra strategiškai puikioje vietoje: šalia yra Butano Karalystė, Sikimo valstija, Kalkuta bei galingas jos tarptautinis oro uostas, ne taip toli ir okeanas.

– Nesante komfortą mėgstantis žmogus?

– Vengrijoje aš miegu ant gintarinio čiužinio iš Baltijos jūros dugno, neturiu skalbimo mašinos, televizoriaus. Jei per televiziją rodo mano parodas, nueinu pasižiūrėti pas senutę kaimynę. Išskyrus šaldytuvą ir elektrą, niekuo nesinaudoju čia, ko negaliu gauti ten.

P.Normantas pamokė, kaip pajusti iš Rytų sklindančią šviesą: „Dabar žmonės gali nuvykti iki Naujosios Zelandijos žaibiškai, bet turizmas neduoda to, ką gali pajausti, basomis vaikščiodamas Tailando šventyklos kieme sausio mėnesio gale. Siūlyčiau žmonėms ne tris keturis kartus per metus po dvi savaites kur nors nuvažiuoti, bet bent dviem trim mėnesiams atsidurti toje nuostabioje Rytų šviesoje, ne tik mokytis budizmo, bet jį pačiupinėti, patyrinėti iš arčiau, pasėdėti su Tibeto vienuoliais vienuolyno kieme, pasiteirauti, apie ką jie mąsto, ką yra išlošę, neturėdami to, ką turime mes Vakaruose. Verslininkai, dešimtį Rytų šalių apvažiuojantys per keletą savaičių ir pamatantys tik garsiausius taškus Tailande, Laose ar Indonezijoje, sau tik kenkia. Jie taip ir nesupranta, kiek jėgos turi paprastas vienuolis Tibete”.

Giedrė Balčiūtė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Paulius Normantas džiaugiasi, kad panašėja į rytietį"

  1. zurnaliste

    Pauliau, Jus esate NUOSTABUS IR NEPAKARTOJAMAS. 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.