1992 metais amerikiečių fizikas K. Erikas Dreksleris JAV senate padarė sensacingą pranešimą: „… šiuolaikinis mokslas gali sėkmingai išspręsti visas žmonijos problemas – badą, aplinkos užterštumą, mirtinas ligas ir skurdą. Tuo raktu į šviesų rytojų bus nanotechnologija (gr. „nannos” – „nykštukas” – reiškia matavimo vienetą, lygų vienai milijardinei daliai)”.
Buvo kalbama apie realių mikroskopinių molekulės dydžio mašinų sukūrimą, kurias Dreksleris vadina „esembleriais” (angl. „assembly” – surinkti, montuoti). Iš principo šiuos esemblerius galima užprogramuoti, kad jie gamintų į save panašius… Ir tuomet žmonėms nereikės nieko daryti – viską, ko reikės, automatiškai sukurs esembleriai iš pigių gamtos medžiagų. Stebuklingos mašinos konstruos tam tikrų cheminių medžiagų molekules, patalpins jas atitinkamoje terpėje, sintezuos. Taip bus sukuriamos bet kokio sudėtingumo struktūros.
Ar galima prilygti Dievui?
Drekslerio pasiūlyta idėja ne nauja. Dar 1959 metais Nobelio premijos laureatas Ričardas Feinmanas kalbėjo: „… kai mokslininkai išmoks manipuliuoti atskirais atomais, jie galės sintezuoti absoliučiai viską!” Pavyzdžiui, žmones daugiau nebekankins širdies kraujagyslių ligos, nes kraujagyslėse cirkuliuojantys esembleriai nuolatos valys užsikimšusias arterijas. Žmonija galutinai įveiks skurdą, nes mažutėliai montuotojai iš mažų atomų surinko bet kokias konstrukcijas ir objektus. Esembleriai pasirūpins ir gamtos apsauga – teršalus absorbuos ir skaidys. Amerikiečių ekonomistas Deividas Fridmanas jau mato ateities pasaulį, kuriame visi bus sotūs, nes „maisto esembleriai” aprūpins žmones reikalingais maisto produktais. O žaliavų šaltiniai, išskyrus galbūt esančius kitose planetose, nereikalaus jokių kapitalinių įdėjimų.
Nanotechnologija ne toks jau nepasiekiamas dalykas, žinoma, ji per daug gera, kad būtų tikra tiesa. Iš tikrųjų, ar įmanoma visus aprūpinti maistu ir stogu virš galvos, neriboti žmonių laisvalaikio ir pan. Kodėl daugelis mokslininkų nei-giamai vertina Drekslerio idėjas, nes tai, ką siūlo jis, būtų galima palyginti tik su galingu Dievu! Bet nanotechnologijos bazė ne abstrakcijos, o realūs šiuolaikinio mokslo laimėjimai, ypač genetikoje, operuojančioje mikroskopiniais objektais.
Nanotechnologijos pionierius
Prieš ketvirtį amžiaus nanotechnologijos pionierius daktaras K. Erikas Dreksleris pareiškė: „Kiek kartų išaugtų žmogaus galybė, jei jis išmoktų konstruoti iš atomų proteinų (baltymų) molekules ir kitas biologines mikrostruktūras”. Mokslininkas mechaninių esemblerių veiklą prilygino nuolatos pagal atitinkamą programą besi-dauginančiai gyvai ląstelei. 1986 metais Dreksleris išleido pirmąjį savo darbą „Kūrimo mikromechanizmai”, už kurį jam buvo suteiktas molekulinės nanotechnologijos filosofijos daktaro laipsnis. Pagal Drekslerį, specialūs esembleriai turėjo atkartoti augalinio maisto pavertimą mėsos mase, kaip tai daro žoliaėdžiai gyvūnai. Skeptikai, žinoma, šią idėją vertino nepalankiai, teigdami, kad kol kas dar neįmanoma atkartoti natūralų maisto virškinimą. Po keletos metų sensacingomis Drekslerio idėjomis susidomėjo IBM kompanija, sukūrusi skenuojantį tunelinį mikroskopą, kurio darbinės dalies plotis – tik vienas atomas! Pasak Alabamos Birmingemo (JAV) universiteto profesoriaus Ričardo Palmerio, šis instrumentas „gali varinėti atomus įvairiomis kryptimis tarsi išradingas biliardo žaidėjas”. Tokiu būdu IBM kompanijos specialistai jau sugebėjo „surinkti” molekulinę struktūrą iš 35 ksenono atomų!
Nanotechnologijos ateities perspektyvos labai didelės – ypač medicinoje. Miniatiūriniai medicinos instrumentai, mikrorobotai su kompiuterinėmis sistemomis bus tikra revoliucija medicinoje. Esembleriai pašalins trombus kraujagyslėse, cirkuliuos organizme ir naikins sergančias ląsteles. Esembleriai su mikrokompiuteriu padės gydytojams tiksliai nustatyti ligą. Esembleriai galės užgydyti žaizdas, net užauginti prarastus organus, ateityje galbūt pasieks, kad žmogaus organizme ląstelės nuolatos atsinaujintų, t. y. išgydys visas ligas ir sustabdys senėjimo procesą.
Galas karams
Be abejo, nanotechnologija pakeis žmonijos socialinę struktūrą. Bet kuri šalis galės susikurti sau gerovę tokią, kokios jai reikia, amžina tarpusavio karų tradicija nebeteks prasmės.
Nanotechnologijos priešininkai atkreipia dėmesį į principinius skirtumus tarp gyvų objektų ir mikromašinų. Gyva būtybė sušildyta gyvenimo kibirkštimi, ar galės esembleris įžiebti tą kibirkštį savo kūriniui? Ar sugebės jis sudvasinti jo sukurtą būtybę? Žinoma, dabar dar kol kas neįmanoma atsakyti į šiuos klausimus. Nanotechnologijos kritikai mano, kad esembleriai galės kurti ir tobulas struktūras, ir visišką chaosą. Žmonijai gali kilti realus pavojus, jei jų „dauginimasis” bus nekontroliuojamas. Pavyzdžiui, neribojant maisto esemblerių dauginimosi, planetoje gali atsirasti daug nereikalingo pūvančio maisto. Bet klaidinga taip vertinti nanotechnologiją. Jei Albertas Einšteinas būtų numatęs Hirosimos ir Nagasakio košmarą, nebūtų sukūręs tikimybių teorijos. Mokslas nestovi vietoje. Nanotechnologija jau daro pirmus žingsnius. Masačiuseto technologijos instituto (JAV) specialioje laboratorijoje iš mikrodetalių konstruojami mechaniniai „vabzdžiai”, padedantys ištobulinti paprasčiausias mikropasaulio manipuliacijas.
I. Gudaitytė