Andrius Navickas, internetinio leidinio „bernardinai.lt” redaktorius, politikos apžvalgininkas:
– Nežinant daugelio konkrečių faktų dabar dar sunku spręsti, kiek gili yra VSD krizė. Deja, turime pasakyti, kad daugelis VSD problemų kilo daug seniau, dar Rolando Pakso laikais, tuometinių tyrimų metu. Saugumo teikiama informacija tuomet nebuvo pakankamai kontroliuojama, ir patys politikai, paleidę pavadėlius, pavertė VSD valstybe valstybėje.
Nemanau, kad krizė būtų išspręsta nušalinus vieną ar kitą pareigūną. Klaidinga manyti, kad problemos neliks, jeigu Arvydas Pocius pasitrauks, arba problemos neliks iškart, kai bus baigtas parlamentinis tyrimas. Esu linkęs sakyti, kad ir toliau tęsiasi tas procesas, kurį kažkada buvau pavadinęs šantažo Lietuva. Šantažas yra tapęs pagrindiniu politinio gyvenimo metodu, kaunasi ne politinės idėjos, o pažymos. Taip VSD tapo įvairioms politinėms jėgoms parankiu kovos priemonių šaltiniu. Netgi ir dabartiniai VSD kritikai turėtų gerokai susimąstyti, kiek jie yra prisidėję prie to, kad VSD tapo toks, koks yra dabar.
Jeigu politikai ir toliau manys, kad šantažas yra pati tinkamiausia kovos priemonė, mes niekada neišlipsime iš tokių politinių skandalų, kurie dabar nuolat vyksta. Šiandien dar nematyti politinės valios, kad tokią praktiką būtų bandoma nutraukti.
Politinis mentalitetas imtų keistis tik įpratus kiekvieną kartą griežtai laikytis konstitucinių rėmų, net tuomet, kai tai nėra patogu. Manau, kad šiuo atveju, jeigu pavyktų užtikrinti skaidrią ir normalią parlamentinę VSD kontrolę, tai galėtų būti viena pirmųjų to naujo mentaliteto apraiškų. Seime yra labai skirtingos pasaulėžiūros ir tarpusavyje sudėtingai sutariančių žmonių. Seimo NSGK dirba žmonės, kurie konfrontuodavo daugeliu klausimų, bet šiuo atveju jie veikia ganėtinai vieningai, matyt, instinktyviai pajutę, kad jeigu šioje vietoje bus nusileista ir parlamentas pralaimės, tiems mentaliteto pokyčiams prielaidų nebus.
Personalijų kaita nebuvo kontroliuojama
Antanas Kulakauskas, Mykolo Romerio universiteto docentas, politologas:
– Manau, kad krizė atsirado iš dalies dėl to, kad VSD nebuvo pakankamai kontroliuojamas. Tų kontrolės mechanizmų gali būti visokių, bet visiškai sutinku su nuomone, kad Seimo NSGK lig šiol blogai atliko savo pareigas ir nepakankamai kontroliavo VSD veiklą. Labai keista, kad nebuvo kontroliuojami personalijų pakeitimai šioje institucijoje. Pavyzdžiui, NSGK kviečiasi kandidatus į Liustracijos komisiją, dirbančią visuomeniniais pagrindais, ir pritaria arba nepritaria personalijoms, o VSD personalijų pakeitimai iki šiol būdavo daromi be šio komiteto žinios arba jam tyliai sutikus. Galbūt tokie pakeitimai būdavo derinami tik su komiteto pirmininku, bet panašu, kad komitete tokių svarstymų nebūdavo. Ar dabar reikėtų aiškintis Vytauto Pociūno paskyrimo į Baltarusiją aplinkybes, jeigu komitetas būtų tam paskyrimui pritaręs arba nepritaręs, kai buvo priimami atitinkami sprendimai?
Nenormalu, kad VSD krizė užsitęsė tiek ilgai. Departamentas dabar atsidūręs tiek kryžminėje politinėje ugnyje tarp Seimo politikų ir Prezidento, tiek kenčia nuo konfliktinės situacijos savo viduje. VSD per daug svarbi ir su valstybės saugumu susijusi institucija, todėl problemą reikia spręsti kiek įmanoma greičiau. Kiek gili ši krizė, galima tik spėlioti, tačiau sunku įsivaizduoti, kad po tokios krizės galėtų likti tas pats departamento generalinis direktorius. Neatmestina, kad bus nemažai ir kitų pokyčių VSD struktūroje bei susijusių su kitomis personalijomis. Nušalintas nuo pareigų kontržvalgybos skyriaus vadovas ir jo pavaduotojas yra per daug svarbios institucijos, tačiau kol kas niekas negali pasakyti, ar jie nušalinti pagrįstai.
Sunku pasakyti – padeda ar trukdo problemos sprendimui Seimo NSGK, nebaigęs tyrimo ir prašydamas nušalinti A.Pocių, kuris, komiteto teigimu, tyrimui kliudo, arba Prezidento institucija, nenorinti be tyrimo išvadų spręsti nušalinimo klausimo. Teisybė, komiteto kreipimasis į Prezidentą neatitinka Konstitucijos normų – reikėtų visam Seimui priimti sprendimą siūlyti Prezidentui keisti departamento vadovą, ir tada Prezidentas negalėtų nespręsti to klausimo.
Turi būti sukurtas precedentas
Darius Varanavičius, Vilniaus universiteto dėstytojas, politologas:
– Manau, kad VSD vadovybės veiksmai, ypač Seimo NSGK atžvilgiu, labai aiškiai parodo, kad dabar Lietuvoje vyksta iš tikrųjų rimta kova tarp policinės valstybės ir jos metodus palaikančių bei mėgstančių žmonių ir parlamentinės demokratijos, kuriai šiuo atveju atstovauja Seimo NSGK. Atsisakymas pateikti prašomus dokumentus, vos ne šantažas sakant, kad galime rasti kompromituojančios informacijos apie daugelį Seimo narių, tai yra absoliučiai neadekvatūs veiksmai, neatitinkantys to, kaip turėtų elgtis VSD vadovas. Tai, kad jį užtaria aukščiausi šalies pareigūnai, dar labiau stebina ir šią situaciją daro dar sudėtingesnę.
Ar A.Pocius – didžiausia VSD problema? Pagal jo veiksmus akivaizdu, kad jis yra bent jau tos problemos veidas, nes jo neadekvatūs veiksmai akivaizdžiai trukdo tyrimui, su jo žinia VSD anksčiau atliko kai kuriuos veiksmus, kurie padėjo atsirasti dabartinei situacijai – tai ir akcija su „Laisvu laikraščiu”, ir neaiški kadrų politika, susijusi su Dariaus Jurgelevičiaus skyrimu į pavaduotojo postą. Jeigu A.Pocius savo veiksmais siekia lėtinti tyrimą arba jam trukdyti, būtų logiška laikinai sustabdyti jo įgaliojimus ir leisti Seimo komitetui baigti darbą.
Tik vieno ar kito pareigūno nušalinimas arba pakeitimas nebūtų tinkamas problemos sprendimo būdas. Mano galva, reikėtų pagaliau vieną kartą aukščiausiems šalies vadovams apsispręsti, ar jie ir toliau vykdys mums jau įprastą politiką, kai tokiais atvejais tik kviečiama laikytis ramybės, elgtis racionaliai ir nesiūbuoti valstybės laivelio, ar vieną kartą bus principingai pasižiūrėta ir suvokta, kad nepakeičiamų žmonių, taip pat ir saugumo sistemoje, nėra. Turėtų būti sukurtas precedentas, kad už tam tikrus neadekvačius veiksmus, klaidas, šiuo atveju kišimąsi į politinius dalykus, ko tokia struktūra kaip saugumo departamentas neturėtų daryti, yra atsakoma savo karjeros galimybėmis. Tokio precedento sukūrimas būtų gera pamoka visiems, kurie ateityje ketintų veikti ne pagal savo įgaliojimus ir pareigų aprašus.