Egzotiška Šiaurės Afrikos šalis turistus traukia įspūdingomis mečetėmis, Senovės Rytų pasakomis dvelkiančiais senamiesčiais ir pigiu hašišu
Įspūdžių, įvairių kraštų ir laikų kultūra bei istorija. Šiaurės Afrikos valstybė, kurioje gyvena apie 33 milijonus gyventojų, o didžiąją jų dalį sudaro musulmonai, įsikūrusi prie Gibraltaro sąsiaurio ir skalaujama Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros.
Karaliaus Mohamedo VI valdomoje šalyje tvyro arabiška, berberiška atmosfera, kuriai kultūrinio prieskonio suteikė Ispanija, Portugalija ir ypač Prancūzija. Nuo 1912 iki 1956 metų Marokas buvo Prancūzijos kolonija, todėl ir dabar šią šalį aplanko labai daug prancūzų, o vietiniai gyventojai neblogai kalba prancūziškai, bet ne angliškai.
„Į Maroką važiuoja trys kategorijos žmonių, – sėdėdamas ant namo stogo ir į nakties tamsą išpūtęs kaljano dūmus kelis lietuvius į svečius egzotiškame Fese pasikvietęs sakė 25 metų Abdelis al Machtufas. – Vieni ieško egzotikos: nori pamatyti jiems neįprastą šalį, aplankyti egzotiškas vietas.
Antroji kategorija – turistai, atvažiuojantys linksmintis ir vartojantys hašišą. Ne paslaptis, kad Maroke galima gauti daug, kokybiško ir pigaus hašišo… – Abdelio akys klausiamai, tarsi tarp kitko įdėmiai žvilgteli. Žvilgsnyje galima suprasti – tik duokite pinigų… – Trečioji kategorija – moterys iš Europos, – dabar šiek tiek apdujęs nuo kaljano vyrukas nuleidžia akis ir nusijuokia. – Jos važiuoja patirti nuotykių su joms egzotiškais ir temperamentingais marokiečiais”.
Į ką Marokas panašus? Šiek tiek į Alžyrą, šiek tiek į Tunisą. Tiesa, Maroko arabai prekeiviai mažiau įžūlūs nei egiptiečiai. Tačiau taip pat, mūsų akimis žiūrint, mėgstantys sukčiauti ar, jų akimis, žaisti kainomis ir derybomis.
Nusipirkai pyragėlį nepaklausęs kainos, nors žinai, kad kažkas neseniai tokį patį iš to paties juodbruvo ūsuočio pirko už litą – tavo problemos. Išgirsi, kad jis kainuoja eurą. Pamatęs ant aptriušusio restoranėlio užrašytą žuvies kainą – 700 dirhamų (apie 70 eurų), nepasitikslinai, kad tai – ne porcijos, bet kilogramo kaina, mokėsi daug daugiau.
Nenustebk ir pamatęs muitininką, ilgai rankose vartantį tavo dolerius, nors jie neviršija išsivežti ar įsivežti leidžiamos sumos. Arba besišypsantį ir kartojantį: „Gražūs suvenyrai… Muzikiniai diskai? Marokiečių muzika? Man patinka…” Ne, jis nepaims, bet mielai lauks dovanos.
Tačiau dauguma jų draugiški, besišypsantys. Dingę siaurose egzotiško ir šimtais kvapų dvelkiančio Senamiesčio gatvelėse atnešti kelių monetų grąžos, grįš. Taip, vėl mėgins derėtis, bet sutarimas yra sutarimas. Derybos yra žaidimas.