Žiūrovą galima ne tik mylėti, bet ir nekęsti, o gėlių puokštėje norėtųsi rasti gerbėjos meilės laiškelį su telefono numeriu, prisipažįsta Kauno kamerinio teatro aktorius Aleksandras Rubinovas
Savo neeiliniam gimtadieniui suvaidinęs „Spektaklį po spektaklio”, o po to scenoje atsiėmęs ne tik dovanas, „Santakos” garbės ženklą, bet ir gerą porciją… teatralizuotų antausių, artistas prasitaria, kad pats sau gali surengti dar baisesnę pirtį. „Bevaidinant kartais kyla noras sprukti iš scenos, nes apninka klaikus jausmas: viską darau blogai. Nesu įsimylėjęs save, greičiau savikritiškas. Nemėgstu pozuoti ir reikšmingai vilkti paskui save menininko įvaizdžio šleifą”, – patikina Aleksandras Rubinovas.
Teatras, kuriame visi lygūs
Artisto kūrybinis dosjė nemenkas – sukurta arti penkiasdešimties vaidmenų, pastatyta keliolika spektaklių, daugiausiai skirtų vaikams. Didžioji darbų dalis atsirado sceniniame kolektyve, kurį įkūrė ir vadovauja jo tėvas – žinomas teatralas Stanislovas Rubinovas. Tame pat teatre dirba ir žmona – aktorė Daiva Škelevaitė. Taigi namie – kaip darbe, darbe – kaip namie?
„Ar šiame kolektyve jaučiuosi komfortiškai? Bendravimo požiūriu – taip. Tačiau kūrybine prasme jokių papildomų patogumų neturiu. Pas mus teatre visi lygūs ir vienas kitam atviri. Per savo jubiliejinį vakarą pagalvojau: kaip gerai, kad galima nebijoti skandalo, kuomet jubiliatui skaldo antausius. Tegu ir inscenizuotus, „cituojamus” iš spektaklių…”, – kalba artistas.
„Bendrumo, šeimos jausmą sukuria ir tai, kad beveik visi mūsų teatre esame daugmaž to paties amžiaus. Didžioji aktorių dalis pradėjo savo kelią tėvo įkurtoje jaunimo muzikinėje studijoje prie Dirbtinio pluošto gamyklos. Aš šiame kolektyve atsiradau vėliau – po aktorystės studijų Maskvos teatriniame institute ir vienų metų Kauno dramos teatre. Pas Joną Vaitkų dirbau 1979-1980-ųjų sezoną. Nebuvau tuo patenkintas. Manimi tiesiog kamšė skyles. Praktiškai negavau jokio naujo vaidmens”, – prisipažįsta jautęs diskomfortą Aleksandras.
Po pokalbio su J.Vaitkumi jaunas aktorius ryžosi rizikingam žingsniui. „Išėjau iš Dramos teatro į tėvo studiją, kaip į savotišką nežinią. Tada joje nebuvo nei etatų, nei pastovių pinigų. Profesionalaus teatrinio kolektyvo statusą ji gavo tik 1986-aisiais. Kauno kamerinis teatras čia, kur yra dabar, atsirado 1991 metais”.
Solo lietuviškai, rusiškai, lenkiškai
Aleksandro Rubinovo kūrybinį kelią paskutinį dešimtmetį ženklino nemažai monospektaklių: „Judas Iskarijotas”, „Kontrabosas”, „Neūžauga”, „Spektaklis po spektaklio”. Su jais apvažinėta daug festivalių, pelnyta apdovanojimų. Šiuos spektaklius aktorius vaidina ir rusiškai.
„Lapkritį tarptautiniame festivalyje Vroclave „Judo Iskarijoto” finalą suvaidinsiu lenkiškai. Tai nelengva, nes svetima kalba primeta savo diktatą – atsiranda kitas spektaklio tempas ir ritmas, bendravimas su žiūrovu. Tačiau rizikuoti man patinka. Laisvalaikiu – taip pat. Atostogaudamas ieškau ekstremalių pojūčių. Esu turistas, pėsčiomis ir baidarėmis išmaišęs Rusijos Šiaurę, Baikalo apylinkes, šėręs uodus atokiausiuose laukinės gamtos kampeliuose”, – prasitaria A.Rubinovas.
Aktorius sako, kad monospektakliai jam nėra kūrybinio alkio tenkinimas, kai jautiesi nepakankamai užimtas repertuare.
„Darbo man užtenka. Kodėl ėmiausi dar ir monospektaklių? Pusiau rimtai, pusiau juokais atsakinėjau į vieno festivalio organizatorių anketą. Parašiau joje: pirmiausiai kuriu monospektaklį todėl, kad jame galima realizuoti medžiagą, nepasiduodančią kitam įkūnijimui, ir praplėsti savo aktorinį arsenalą. Antra – nereikia dirbti su prastais partneriais. Trečia – tai puikus būdas patekti į festivalius. Organizatoriai, vadovaudamiesi pragmatiškais sumetimais, visada mieliau pakvies kamerinį spektaklį, nei tą, kuriame dalyvauja didelė komanda. Jau supratau, kad monospektaklio pliusas – asketiškumas: jokiu būdu paskui vieną aktorių neturi važiuoti sunkvežimis, pilnas dekoracijų”, – pasakoja artistas.
Naujausias Aleksandro Rubinovo solo – „Spektaklis po spektaklio”. Tekstą šiam vaidinimui kūrė kartu su aktore ir rašytoja Daiva Čepauskaite. Rugsėjį aktorius savo naujausią darbą pristatė tarptautiniame festivalyje Jerevane. Kauno publika „Spektaklį po spektaklio” pamatė šį pirmadienį jubiliejiniame A.Rubinovo vakare.
Jos didenybė ir…bjaurybė publika
„Norėjosi į savo monologus sudėti, tai, apie ką kalbasi aktoriai po vaidinimo. Apie kostinčius, mobiliųjų telefonų neišjungiančius, ne vietoje besijuokiančius arba abejingus kaip mūrinė siena žiūrovus. Apie idiotiškus režisierių sumanymus. Apie kolegų darbo liapsusus. Tai tarsi savotiškas teatro folkloras. Nemanykite, kad tik publika apšneka artistus. Mes irgi po kaulelį išnarstome žiūrovus. Ir negalvokite, kad paskendę transe nei girdime, nei matome, kas dedasi salėje. Oi, dar ir kaip viską matome… Ir patikėkite, būna situacijų, kai žiūrovą norisi pasmaugti”, – nusijuokia Aleksandras.
Pasak aktoriaus, kamerinėje erdvėje publika ypač arti, todėl ji gali padėti spektakliui arba jį žlugdyti. Būna ir komiškų kuriozų.
Vaidinant „Gargantiua ir Pantagriuelį” pagal Fransua Rablė žiūrovai, susodinti užstalėje, vaišinami vynu. Šis spektaklis itin populiarus Kamerinio teatro repertuaro „senbuvis”. Jis jau spėjo apaugti ir pikantiškomis istorijomis. Porą jų Aleksandras Rubinovas šmaikščiai papasakoja.
„Sykį žiūrėti šito spektaklio atėjo upeivių kompanija su žmonomis. Matėsi, kad kai kurie žmonės gal ir pirmą kartą teatre. Pasiūlius vyno, vienas žiūrovas pasakė: ką jūs, ne, aš vyno negeriu. Ir…išsitraukė iš kišenės degtinės butelį. Šiaip ne taip pavyko spektaklį sugrąžinti į vėžes. Kitąsyk į „Gargantiua ir Pantagriuelį” atėjo gimtadienį švenčianti draugija. Solenizantė buvo itin išsipuošusi ir su milžiniška dekoltė. Kai tik pasilenkdavo, dekoltė turinys atsidurdavo ant baro…Moteris nė kiek nesutrikusi sugrąžindavo jį atgal į iškirptę. Vaizdelis buvo tikrai vertas Rablė plunksnos…”
Dinastijoje taškas nepadėtas
„Aš užaugau menininkų šeimoje. Tapau artistu, nes lyg ir neturėjau kito pasirinkimo, augdamas tokioje aplinkoje. Tiesa, mama nenorėjo, kad pasukčiau šituo keliu. Sakydavo – ir taip užtenka namie tų artistų. Tačiau aš jau buvau užsikrėtęs teatro bacila. Po vidurinės atsidūriau Šiaulių dramos teatre, lankiau prie jo veikusią dramos studiją. Tada teatras, vadovaujamas Aurelijos Ragauskaitės, išgyveno kūrybinį pakilimą. Buvo puikių spektaklių, o kai kuriuose epizoduose ir mane išleisdavo į sceną”, – dalijasi „žalios” jaunystės prisiminimais aktorius.
„Valdove” buvau sargybinis su alebarda, „Pajūrio kurorte” – esesininkas, besišvaistantis botagu. Tai buvo puikus apsvaigimo nuo teatro vyno metas…Kurį laiką net gyvenau pas Aureliją Ragauskaitę; pamenu, kaip pas ją naktį užgriūdavo kolegos ir prasidėdavo nepaprastai įdomūs pokalbiai, trukdavę iki paryčių. Mane visi globojo kaip vaiką, priimtą į didelę draugišką šeimą. Po Šiaulių išvažiavau studijuoti į Maskvą, jau žinodamas, kas yra teatro aura, kokia jos trauka”, – prisimena pradžią Aleksandras Rubinovas.
Ar teatrinė Rubinovų dinastija bus tęsiama? Aktorius to nei patvirtina, nei paneigia.
„Dėl vyresniojo sūnaus, šešiolikmečio Justino, nesu tikras, nors jis yra suvaidinęs paauglį mūsų teatro spektaklyje „Šūvis krantinėje”. O dešimtmetis Joris, didelis fantazuotojas, jau ne sykį pareiškė, kad bus artistas. Jo pastabos apie spektaklius ar mano vaidmenis, kad ir vaikiškos, kartais būna stebėtinai tikslios. Joris net mane moko, kaip galima greitai ir nesunkiai apsiverkti”.