Nuo seno žmonės naudojasi juodosios magijos paslaptimis, kad vienaip ar kitaip galėtų paveikti priešingos lyties asmenį, kad padidintų ar sumažintų savo lytinę potenciją, seksualinį pasitenkinimą. Už kažkieno meilę daug žmonių paaukojo turtus, sielą „užrašė” velniui. Bent jau taip buvo manyta viduramžiais. Tačiau ir šiandien keistuolių netrūksta.
„Raganų kūjis”
„Ravensburgo mieste toks jaunuolis buvo labai prisirišęs prie vienos merginos. Tačiau atėjo diena, kai jo meilė išblėso, ir jis nutarė savo buvusią mylimąją mesti.
Žaibo greičiu įvyko stebuklas: vos jaunuolis pareiškė merginai išsiskirsiąs su ja, paslaptingu būdu dingo jo varpa. Toje vietoj, kur ji turėjo būti, buvo matyti vien lygi oda.
Kartą jaunuolis nuėjo į netoliese esančią smuklę išgerti vyno. Ten sėdėjo, kol prie jo priėjo nepažįstama moteris. Jis ėmė ir išdėstė jai savo neįprastą istoriją. Tada gudruolė moteris pasiteiravo, ar neįtariąs, kas jam linkėtų bloga? Jaunuolis atsakė, kad tai galėtų būti jo mergina.
Moteris ir tarė: „Gerumas vargu ar padės, būtina merginą jėga priversti grąžinti tau sveikatą. Ta mergina yra ragana”.
Tamsią naktį jaunuolis surengė pasalą prie kelio, kuriuo ragana grįždavo namo. Vos pamatęs ją iš karto ėmė prašyti grąžinti jam sveikatą, tačiau ragana atsakė, kad ji nekalta ir apie jokius kerus nieko nežino. Tada jis puolė ją ir ėmė rankšluosčiu dusinti šaukdamas:
– Jei negrąžinsi man sveikatos, mirsi!
Raganos veidas jau buvo pamėlęs, kai ji pagaliau nusileido:
– Gerai. Paleisk mane, ir aš tave išgydysiu.
Jaunuolis iškart pajuto, kad jo vyriškas pasididžiavimas akimirksniu atsirado savo vietoje.”
Ši istorija pacituota iš IX a. išleistos vienuolių inkvizitorių J.Šprengero ir G.Institoriso knygos „Raganų kūjis”.
Panašių istorijų „Raganų kūjyje” – devynios galybės. Ir nieko čia stebėtina, mat viduramžių teologai visai rimtai manė, jog tamsiųjų jėgų galia besinaudojančių burtininkų ir raganų galimybės neribotos.
Ypač jų įtaka stipri lytiniams santykiams. Netgi specialūs terminai buvo sugalvoti tiems, kurie sanguliauja su demonais. Vyrus vadino inkubais, moteris – sukabais.
Tikėta, kad sukabai ir inkubai normalius vyrus gali padaryti impotentais, moteris – nevaisingas ir t.t. Šias galias piktadariams teikiąs pats velnias.
Velnio karnavalas
Tyčiojimosi iš krikščionių tikėjimo, ištvirkavimo ir nusikaltimų viršūnė viduramžiais laikytas „šabašas”.
Anot legendų, „šventė” paprastai rengiama naktį kokioje nors nuošalioje vietoje: miške, ant kalvos ar senose kapinėse, pilies griuvėsiuose, prie kartuvių.
Satanistų puotos karalius būdavo juodo ožio su šikšnosparnio sparnais pavidalą įgijęs pats velnias. Kai kada jį vadindavo „messir Leonard”.
Kad galėtų priartėti prie karaliaus sosto, atvykę burtininkai ir raganos turėdavo praeiti tam tikrą patikrinimą.
Nelabųjų kūnai privalėjo puikuotis nejautria vieta. Kadaise prie jos buvo prisilietęs velnias ir vadinta ji „šėtono antspaudu”.
Po to vykdavo antroji ceremonijos dalis, visi lenkdavosi velniui. Burtininkai ir raganos praeidami pro šalį bučiavo jam pasturgalį, už tai gaudavo miltelių ir skysčių – iš jų gamino nuodus ir meilės gėrimus.
Tada pati jauniausia ir gražiausia burtininkė būdavo skelbiama „šabašo” karaliene.
Visiškai nuoga ji guldavosi ant altoriaus, ir velnias visų akivaizdoje atimdavo jai nekaltybę.
Vėliau ateidavo juodųjų mišių laikas. Per jas viskas buvo daroma atvirkščiai nei krikščionių mišiose. Piktadariai lenkdavosi vyriausiajam velniui atsukę jam užpakalius. Burtininkai ir raganos prakeikdavo Dievą, jo mokymą, visus šventuosius ir prisiekdavo amžiną ištikimybę pragarui.
Mišių pabaiga reiškė, kad pradedami šokiai, linksmybės orgijos.
Mojuodami fakelais, „šabašo” dalyviai šuoliuodavo ratais. Lygiai vidurnaktį jie krisdavo ir imdavo ryti specialiai jiems paruoštus gardumynus: varles, rupūžes, gyvates, keptus kūdikius. Vaišes paįvairindavo netvarkingi lytiniai santykiai.
„Juodųjų” paslaptys
Legendos lieka legendomis. Atrodytų, šių laikų žmogui jos, be šypsnio, jokių kitų reakcijų neturėtų kelti.
Tačiau ir XXI a. dar yra grupė žmonių, kurie į viduramžių burtininkų tradicijas žiūri labai rimtai ir nuosekliai jomis vadovaujasi.
Tai – slaptosios sektos ir satanistai. Pastarieji rengia juodąsias mišias, dažniausiai – krikščionių šventose vietose.
Mišių metu nukryžiuotojo Jėzaus Kristaus statula apverčiama aukštyn kojomis. Vietoje baltų ar geltonų žvakių uždega juodas. Ant juodu audeklu apdengto stalo arba karste gulinti nuogut nuogutėlė „ragana” prausiama šlapimu arba šviežiu menstruacijų krauju.
Tačiau dar baisesnės yra slaptųjų sektų rengiamos apeigos.
Amerikiečių žurnalistui Džozefui Denpsėjui pavyko įsiskverbti į tokią sadomazochistinę sektą. Vėliau jis aprašė vieną jos paprotį seksualiniams geismams sužadinti.
Tos sektos filosofija labai paprasta: padedančios žmonių norams išsipildyti dvasios daro tai ne už dyką. Dvasioms už jų pagalbą anksčiau ar vėliau reikia mokėti. Nebūtinai ką nors žudyti, svarbu atiduoti savo energiją, kartais ir kraują.
Kažkur vienkiemy
Veiksmas vyksta už 60 kilometrų nuo Amsterdamo. Tarp miškų nuo civilizacijos paslėptas turtingas namas. Kad jo negalėtų pamatyti net ir atsitiktinė akis, namo teritorija aptverta aukštoka tvora.
Po satanistams įprastų apeigų vienoje salėje užgesinamos žvakės, įjungiama ryški šviesa, įnešamas altorius ir kiti apeigoms būtini daiktai.
Ant kilimo patiesiama polietileno plėvelė. Vyresniosios žiniuonės padėjėja įneša puodus, juose – spiritas ir vata. Vyrai į salę įveda vieną savo draugą.
Visi apeigų dalyviai nusirengia. Aukos rankos surakinamos antrankiais. Prie jų pririšama virvė, kurios galai prakišami pro lubose pritvirtintus kablius.
Du vyrai griebia tuos galus ir ima temti. Auka po truputį kyla aukštyn, kol pakimba maždaug pusantro metro aukštyje nuo grindų. Tada prieina vyriausioji žynė Ievos kostiumu, rankoje laikydama rimbą.
Pradedama egzekucija. Vyriausioji žynė iš visų jėgų talžo auką, kartais dar klausia, ar ji jaučianti ekstazės ir meilės jausmą, ar jau yra pasirengusi atiduoti jį tam, kuris valdo šį pasaulį.
Paprastai į visus klausimus atsakoma teigiamai, tačiau žynė vis nenustoja tyčiotis iš aukos. Mat pati mano, kad iki tikro jausmo dar „šiek tiek trūksta”.
Žiūrovai žynę ir jos auką įaudrina ritmiškai dainuodami. Tuo metu visi sektos nariai jau būna lytiškai susijaudinę.
Vieni šoka, kiti ekstazės pagauti badosi adatomis, pjausto savo kūną aštriai išgaląstais peiliais. Vyrai moteris rimbais muša per užpakalį, tos „iš laimės” garsiai šūkčioja. Ritualas baigiamas netvarkingais lytiniais santykiais, visuotiniu orgazmu…
Tačiau nebūtina stoti į slaptąsias sektas, kad galėtum praktikuoti juodąją meilės magiją. Burti gali ir būdamas vienas. Tam reikia atsiminti, kad, okulistų teigimu, be mūsų pasaulio egzistuoja kitas, astralinis, jo mes nematome. Magija todėl ir gyva, kad manoma, jog kai kurie žmonės yra išmokę naudotis vadinamaisiais astralais.
Vietoj epilogo
Juodoji magija vargu ar gali lemti žmonių likimą, bet dažnai ji atsigręžia prieš pačius jos išpažinėjus.
Juodoji magija tarytum narkotikas – kol burtai pildosi, atrodo viskas gerai. O to „daugiau” iš dangaus nepaimsi.
Todėl pasaulio praktika rodo, kad, neišsipildžius „burtams”, magai, raganos ir visi kiti kerėtojai dažnai suserga psichikos ligomis, žudosi. Tarp jų – ir dėl meilės.
Kaip sakoma, į balą puolęs sausas nekelsi…
as myliu britva pirst