Nerijus Juška: „Man – trisdešimt”

Iš teatro vadovo kabineto baleto primarijus Nerijus Juška išėjo nusivylęs. Metų baleto solisto titulų laureatas, publikos simpatijų prizų laimėtojas, žiūrovus savo pavarde pritraukiantis šokėjas nebuvo suprastas. Jo norui ir pageidavimui trisdešimtmetį minėti specialiai tam skirtu spektakliu spalio 29-ąją pasakyta „ne”.

Savo šventės proga padovanoti gerbėjams spektaklį – tokia buvo Nerijaus Juškos svajonė. „Argi čia proga – trisdešimtmetis? – pabrėžė teatro vadovas. – Aš jo nešvenčiau”. Juška argumentavo norįs šokti todėl, kad yra savo karjeros viršūnėje, kad šiuo metu jaučia ypatingą žiūrovų dėmesį. Operos solistas ir penkiasdešimtmetį gali minėti scenoje, o kokią formą parodytų tokio amžiaus baleto šokėjas? „Mums toks amžius – viskas, – neslėpdamas apmaudo sakė Juška LŽ. – Trisdešimt metų – būtent tas tarpsnis, kai esi pačiame žydėjime. Kas kad iki šiol niekas nėra ryžęsis minėti tokio jubiliejaus. Tegu aš būsiu pirmas ir sukursiu precedentą”.

Pašėlęs spalis

Šokėjo draugai jau anksčiau jam siūlė galvoti apie jubiliejinį koncertą (dailės, muzikos ir šokio projektą) kur nors kitur, bet šis, nenumanydamas, kokia bus jo darbovietės vadovo reakcija, atsisakė: „Juk aš šoku teatre, taigi jame ir turėčiau rengti šventę”.

Pasvėrusi argumentus, teatro vadovybė vis dėlto ryžosi padaryti kompromisą ir leido solistui išsirinkti vieną iš vėlesniame repertuare numatytų spektaklių. Taigi Juškos trisdešimtmetis Nacionaliniame operos ir baleto teatre bus minimas gruodžio 2 dienos spektakliu: vienaveiksmiais baletais „Šešėliai” ir „Šventasis pavasaris”. Vienu šūviu du zuikiai – „Šešėliuose” Juška šoks pirmą kartą, taigi stebėsime ir premjerą. Svajonė surengti atskirą koncertą lieka – tiktai nukeliama į kitus metus. Šokėją dar labiau uždegė neseniai per televiziją matyta rusų tenoro Nikolajaus Baskovo trisdešimtmečio šventė. Po įspūdingo reginio jis negalėjo užmigti pusę nakties.

Tiesą sakant, spalis buvo Nerijaus Juškos mėnuo, prasidėjęs jo mėgstamu spektakliu „Graikų Zorba”. Vėliau spektakliai sekė vienas kitą, leisdami atlikėjui parodyti visus savo gebėjimus. „Romeo ir Džuljeta” (solistas Romeo vaidmeniu brendo: iš pradžių priekabūs kritikai vėliau turėjo ieškoti aukščiausio pasigėrėjimo žodžių), „Don Kichotas” (Bazilį pagyrė net Vladimiras Vasiljevas), „Čipolinas” (Vyšniukas kartu su Čipolinu – mažųjų žiūrovų numylėtiniai), „Rusiškasis Hamletas” (itin sunkus ir sėkmingas Sosto įpėdinio vaidmuo), „Ana Karenina” (už Vronskio vaidmenį Juška yra tapęs Metų baleto solistu).

Šokas Peterburge

Vasarą Nerijų gainiojo rūpesčiai dėl statomo namo. Nors dar trūksta apdailos, galbūt jame spalio 29 dieną švęsti gimtadienio susirinks artimų draugų kompanija. „Turėjau aprimti su statybomis, nes teatre kas antrą dieną – spektaklis”, – sakė pašnekovas. Niekada apkūnus nebuvęs Juška atrodo dar labiau sulieknėjęs. „Nuo krūvio, – pripažįsta jis. – Pats nė nepastebiu, pastambėjęs ar sulysęs, tik aplinkiniai tarsteli, kad atrodau baisiai”.

– Vasarą bent šiek tiek pailsėjai?

– Su partnere Nailia Adigamova buvome nuvykę stažuotis į vieną garsiausių pasaulyje – Marijos teatrą Peterburge. Ji ten rengėsi „Gulbių ežerui”. Kone kasdien vaikščiojome į spektaklius. Pirmą vakarą nuėjome į „Gulbių ežerą”, kuriame sėdėjau atvipusiu žandikauliu – visą laiką šiurpas ėjo per kūną. Sakau drąsiai: aš mačiau Spektaklį.

– Mūsų „Gulbių ežeras” irgi nėra prastas.

– Tada anas – nerealus. Gal čia akmenukas į savo daržą, bet jaučiuosi tarsi būčiau patyręs kultūrinį šoką… Vaikščiojome į pamokas, dirbome su Ninel Kurgapkina, stebėjome, kaip repetuoja tenykščiai šokėjai.

Visos pastabos ir pratybos buvo į naudą. Per dvi savaites užteko laiko „pasikultūrinti” – apžiūrėti Peterburgą. Darbas ir atostogos vienu metu.

Save saugotų labiau

– Jei dirbti į teatrą ateitum dabar, turėdamas dabartinę patirtį, ką darytum kitaip?

– Galiu tik fantazuoti, kad daryčiau kitaip. Bet savo charakterį žinau – jaučiu, kad nieko kitaip nepadaryčiau. Gyvenime – tas pats: atrodo, kitą kartą tai jau kitaip pasielgsi, nes nusvilai, bet padarai taip, kaip ir praėjusį sykį.

– Gal labiau tausotum save?

– Anksčiau man trūko informacijos apie mitybą, maisto papildus. Kojas susigadinau dėl nežinojimo. Didelis krūvis, prasta mityba – ir sutrūkinėjo raiščiai, sustreikavo sąnariai. Dabar jau daugiau žinau, bandau laikytis rekomendacijų – seniai reikėjo, kankinausi ilgą laiką, po vienos operacijos buvo kita. Taip, savimi ir savo sveikata labiau rūpinčiausi.

– Gal dažniau suktum į šou, lengvuosius žanrus?

– Mano tikslas buvo didžioji scena. O ieškoti lengvesnio kelio – ne man. Taip nebūtų. Eičiau savo keliu taip, kaip ir ėjau.

– Tikslas jau seniai įgyvendintas. O kas toliau?

– Ką darau, darysiu ir toliau.

– Nesakai, kad tikslas – išsilaikyti viršūnėje dar dešimtmetį?

– Dešimtmetį… Žinoma, stengsiuosi. O kaip klostysis, pamatysim.

Padėjo užsispyrimas

– Kuo skiriasi išėjimas į sceną anksčiau ir dabar?

– Kuo mažiau šoki, tuo didesnis būna jaudulys. Kažkada į sceną žengdavau visas drebėdamas, apie pirmuosius kartus jau nekalbu. Dabar – labiau pasitikintis savimi, ramesnis. Užtat repertuaras sukasi kaip konvejeris – iš ryto net nesusigaudau, koks šiandien bus spektaklis. Gal ir ne pats geriausias variantas – norėtųsi geriau pamąstyti apie tą vaidmenį, susikaupti ir įsigilinti į jį. Antradienį bus „Gulbių ežeras”, o penktadienį – „Rusiškasis Hamletas”. Sunkoka atsigauti moraliai. Sekmadienį – „Čipolinas”, trečiadienį – „Ana Karenina”. Galvoje sumaištis.

– Bet ar ne džiugu – daugiau galimybių rodytis?

– Dabar šito nejaučiu, bet manau, kad po kažkiek metų galvosiu, koks buvau kvailas, deramai neįvertinau tokios sėkmės: kaip vis dėlto smagu – galėti išeiti į sceną kas antrą dieną. Kartais paniurnu: „Oi, koks aš esu pavargęs, kaip čia reikės sušokti?” Po dešimtmečio šito ilgėsiuosi, gailėsiuosi – tokia mintimi save paskatinu, sudrausminu ir „pastatau į vietą”.

– Koks baleto pasaulio žmogus padarė tau didžiausią įtaką?

– Turbūt Tatjana Sedunova, baleto meno vadovė. Pasitikėjo manimi. Juk pradėjau ne nuo solinių vaidmenų. Leido vieną spektaklį sušokti, kitą…

– Kaip laikui bėgant keitėsi santykiai su trupe?

– Iš pradžių buvo sunku, bet padėjo užsispyrimas. Išgirsdavau, kad atsistojau ne prie šitos lazdos – čia esą stovi solistai, o tu kas toks esi. Tarsi kariuomenėje. Nors manoma, kad kaip su tavimi elgėsi, taip vėliau elgsiesi ir tu su kitais, šito vengiu – „dedovščinos” netęsiu.

Tiktai Lietuvoje

– Laisvo laiko neturi. Kam jį skirtum, jei atsirastų, prie ko pultum?

– Vėl pradėjau sportuoti – teatre mažai fizinio krūvio (Juokiasi.). Sporto klubas, treniruokliai…

– Kaip atrodysi būdamas keturiasdešimties?

– (Juokiasi.) Gerai turėčiau atrodyti… Daugelis po solisto karjeros sėkmingai šoka masinėse scenose. Aš stengsiuosi šito nedaryti. Atšoksi savo laiką, kiek bus skirta iš aukščiau, ir garbingai palik sceną – tokia mano nuomonė. Leistis vis žemiau, o išeiti, kai jau visai negali šokti, man nepriimtina. Kadangi pradėjau nuo žemiau ir po truputį kopiau aukštyn, leistis žemyn nenorėčiau. O kai pajusiu, kad leidžiuosi… Geriau viską užbaigti anksčiau, negu juokinti publiką.

– Manai, bus paprasta?

– Bus labai sunku, bet… Teks su tuo taikytis.

– O kokiose sferose suksis penkiasdešimtmetis Nerijus Juška?

– Nesinorėtų gyvenimą atidavus baletui pereiti į visiškai kitą specialybę. Galbūt mokysiu vaikus – juk turiu kam nors perduoti šitiek metų kauptą patirtį.

– Lietuvoje?

– Tiktai Lietuvoje!