Spalio 25-osios vakaras, kai Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras savo koncertų salėje pristatė Giacomo Puccini operą „Bohema”, regis, atvertė naują Lietuvos operos istorijos puslapį
Paantraštėje – drąsus teiginys, bet neabejoju, kad su manimi sutiks visi, kurie Kongresų rūmuose jau matė Giacomo Puccini „Bohemą”. Publika stovėdama plojo pastatymo sumanytojams ir pagrindiniams kūrėjams – dirigentui Gintarui Rinkevičiui, režisierei Daliai Ibelhauptaitei, kostiumų dailininkui Juozui Statkevičiui, scenografui Dickui Birdui, šviesų dailininkui Peterui Mumfordui, visus pakerėjusiems solistams Edgarui Montvidui, Joanai Gedmintaitei, Dainiui Stumbrui, Asmik Grigorian, Laimonui Pautieniui, Egidijui Dauskurdžiui, Arūnui Malikėnui, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro muzikantams, Nacionalinio operos ir baleto teatro choro artistams, aktoriams ir kaip vėjas scenoje siautėjantiems Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleiviams. Aplodismentų sulaukė ne tik jie, bet ir… scenos darbininkai – tai bene pirmas toks atvejis mūsų kultūros istorijoje.
Režisierė Ibelhauptaitė, šįkart debiutavusi ir kaip prodiuserė, po spektaklių paskendo įspūdingose žiūrovų puokštėse. Sunkiai panešė gėlių gausybę ir nematė scenos po kojomis. Taigi kas vyko Kongresų rūmų scenoje? Kas pakerėjo publiką ir kodėl manau, kad šis spektaklis yra tarsi gaivaus vėjo gūsis, įsisukęs į mūsų kultūros padangę, ir kad jis įeis į mūsų operos istoriją?
Opera operos pašonėje
Nacionalinio operos ir baleto teatro pašonėje, Kongresų rūmuose, daug keiksnotoje, be jokios scenos įrangos, „banguotomis” lubomis ir net koncertams nepritaikytoje scenoje pastatyta opera – puikiai atliekamas, pribloškiamai spalvingas scenos kūrinys! Šiuo atveju tinka posakis: kuo blogiau, tuo geriau. Ypač turint galvoje tai, kad „Bohemą” šioje erdvėje sumanė pastatyti trys kūrybingos asmenybės, -Rinkevičius, Ibelhauptaitė ir Statkevičius – keliančios sau didelius reikalavimus ir, regis, mėgstančios ar net ieškančios iššūkių. Ketvirta trijulės opera (po Giuseppe Verdi „Kaukių baliaus”, „Likimo galios”, Ruggero Leoncavallo „Pajacus”) pranoko visus lūkesčius, grąžino operai (taip pat teatrui ir net… kinui) dvasią ir žavesį. Įrodė, jog šie kolektyviniai menai net ir sparčiai komerciškėjančioje visuomenėje gali pateikti šiandien sunkiai suvokiamų pavyzdžių – suvienyti aistringai atsidėjusius bendram darbui žmones. Kiekvienas spektaklio štrichas, net mažiausia jo detalė – nuo pirmojo dirigento mosto iki išsiuvinėtos nosinaitės, įspraustos į programėlę, – liudija, kad operą statė visi jos dalyviai, paveikti kūrybinio trijulės „užkrato”.
Savi talentai
Premjeriniuose spektakliuose dainuoja puikūs solistai: Montvidas (Rudolfas), Gedmintaitė (Mimi), Stumbras (Marčelas), Grigorian (Miuzetė), Pautienius (Šonaras), Egidijus Dauskurdis (Kolenas), Malikėnas (Benua ir Alčindoras), Mindaugas Bargaila (Parpinjolis), Barkovskis ir Celiešius (policininkai). Visi yra savi, jauni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auklėtinai, tiesa, kai kurie iš jų jau dainuoja prestižinėse pasaulio operos teatrų scenose. Visi susitiko Vilniuje dėl „Bohemos”, pasakojančios apie praėjusio amžiaus vidurio Paryžiaus dvasią, kūrybingus, aistringus ir gražius žmones. Solistai taip nuoširdžiai įsijautė į varganai gyvenančio poeto Rudolfo (Montvidas) ir siuvėjos Mimi (Gedmintaitė), nepriteklių spaudžiamo dailininko Marčelo (Stumbras) ir aikštingos barų artistės Miuzetos (Grigorian) meilės istorijas, taip įtikimai vaidino savo personažus, kad per spektaklį buvo girdėti pagyvenusių damų šnirpščiojimai. Ir ne tik jos sunkiai tramdė jausmus – šalia sėdėjęs užsienio pilietis, regis, taip pat patikėjo viskuo, kas vyko scenoje. Tai palaimingai linguodavo į muzikos taktą, tai loštelėdavo, pasipiktinęs dėl pernelyg laisvų herojų manierų scenoje. Tie, kurie itališkai atliekamos operos aistras (visi tapo poliglotais, viską suprato ir be „bėgančios” vertimų eilutės) dar skyrė nuo realybės, mėgavosi ypatingu „Bohemos” kinematografiškumu.
Vaizdo virtuozai
Tai, ką sukūrė garsūs britų menininkai – scenografas Birdas ir šviesų dailininkas Mumfordas – verta ypatingų pagyrų, išskirtinių studijų ir kruopščios analizės. Turiu galvoje mūsų scenografus ir jų studentus, kuriems einant į „Bohemą” siūlyčiau pasiimti ne tik pieštuką ir bloknotą, bet ir… chronometrą. Jie įsitikins, kad tik šeši vyrukai per minutę ar pusantros scenoje geba aptriušusią poeto mansardą paversti kalėdine nuotaika gyvenančiu, žmonėmis kunkuliuojančiu bulvaru, vėliau dar pratrūkusiu fejerverkų pliūpsniais.
Paryžiaus bulvare – plati erdvė pasireikšti Statkevičiaus fantazijai! Ir jis vėl pribloškia, kiekvienam, net bevardžiam personažui, sukūręs tik jo gyvenimą ir būdą atspindintį rūbą. Užkandžiauja jau pažįstamų menininkų kompanija, laksto laikraščių išnešiotojai, vaikštinėja balionų pardavėjas, motinos drausmina savo padaužas, prekiaujama cukraus vata ir daržovėmis, o modistė Simone kviečia į savo skrybėlaičių saloną… Tačiau labiausiai pasisekė madų besivaikančiai, turtingą gerbėją melžiančiai Miuzetei (kartu ir Grigorian) – jai pasirodžius scenoje salė net nuščiūva…
Pavydžiu žmonėms, kurie dar tik eis klausytis ir žiūrėti „Bohemos”!