Apie upėtakių žūklę

Spiningautojus dažnai kankina klausimas, kaip žvejojant upėtakius geriau užmesti masalą – prieš srovę ar pasroviui. Ši dilema iškyla labai dažnai, todėl pabandysiu šį bei tą paaiškinti.

Jei pradedančiajam spiningautojui reikėtų rinktis vieną iš dviejų žūklės būdų, patarčiau mesti masalą prieš srovę. Be abejo, tada ir upelio krantais teks keliauti prieš srovę. Šis būdas, kai masalas traukiamas pasroviui, turi daug pranašumų. Pirmiausia, eidami prieš srovę, visada esame upėtakiui už nugaros, o tai leidžia arčiau prieiti prie žuvies ir užsiimti gerą poziciją ant kranto. Antra, pasroviui plaukiantis masalas upėtakiui yra įprastas, nes taip atkeliavo visi tie skanėstai, kuriuos jis seniai ir sėkmingai suvirškino. Noriu pabrėžti, kad būna tokių gudragalvių upėtakių, jog tik užmesdami prieš srovę juos galime apgauti.

Žuvis, pamačiusi srovės nešamą skanėstą, šiek tiek sutrinka (gal ir nevykęs palyginimas). Tačiau jai nėra kada rinktis ir svarstyti, kaip čia pasielgti. Srovė tuoj nuneš viską tolyn – ir šaukštai po pietų. Todėl upėtakis priverstas nuspręsti nedelsdamas. Yra tokių upės ruožų, kur upėtakis iš toliau negali apžiūrėti atkeliaujančio masalo. Tada ir pasiteisina „šoko terapijos” teorija, nes žuvis visiškai neturi laiko svarstyti. Be abejo, čia svarbiausias yra pirmasis metimas. Jis turi būti tikslus ir apgalvotas. Prieš metant būtinai reikia įvertinti ir srovės greitį, nes masalas turi praplaukti kuo arčiau upėtakio buveinės. Jei paklaida bus apie pusė metro, tai upėtakį pamatysite. Jis lyg torpeda iššoks, tačiau net nepalietęs blizgutės grįš atgal. Na, kartais gal ir švelniai grybštels, bet tikrai neužkibs. Jei žuvis mūsų nepastebėjo, tai ją dar kartą galima pabandyti suvilioti taiklesniu metimu, tačiau ne anksčiau nei už pusvalandžio.

Traukiant masalą pasroviui, upėtakis jį puola visai kitaip. Kai mes traukiame masalą prieš srovę, upėtakis užkimba dažniausiai ant vienos trišakio kabliuko atšakos, o ir ji būna įsmigusi į patį žiaunos kraštą. Tenka kovoti ne tik su pašėlusiu upėtakiu, bet ir su srove. Kai masalas plaukia pasroviui, upėtakis, norėdamas jį pagriebti, iš pradžių turi pasivyti, sekundės dalį plaukdamas pasroviui. Po to jį čiumpa ir grįžta atgal. Tuo metu masalas jo burnoje pasisuka, ir būtent tą sekundės dalį reikėtų pakirsti. Jei žvejojama vobleriais, tai 80 % upėtakių užkimba ant vidurinių kabliukų. Galų gale, upėtakiui pagriebus pasroviui traukiamą masalą, spiningautojas visada gali vieną dvi sekundes pamąstyti, nes iš pradžių žuvis su srove labai dažnai artėja prie mūsų.

Netipiškas maitinimosi vietas upėtakiai pasirenka vėlyvą žiemą arba labai anksti pavasarį. Jas aš pavadinčiau tarpinėmis, nes upėtakiai ten būna tol, kol po neršto susiranda naują namelį. Tuo metu jie ilsisi sekliose upės atkarpose netoli nerštaviečių. Reiktų pasakyti, kad tarp pavasarinių ir vasarinių upėtakių laikymosi vietų yra didelis skirtumas. Paprastai pavasarį, kai žuvys stengiasi atgauti žiemą prarastas jėgas, jos vengia stiprios srovės ir laikosi gana giliai. Kas kita – vasarą. Kiekviena srovelė, sūkurėlis, purslais besiveržiantis per akmenį, – tai didesnis deguonies kiekis, o jo šiltuoju metų laiku kaip tik upėtakiams ir trūksta. Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad upėtakiai intensyviausiai maitinasi tada, kai vandens temperatūra yra 13-18 laipsn. C. Todėl žiemą jų maitinimasis suintensyvėja net šiek tiek atšilus orui ir, be abejo, – dieną. Vasarą, kai tvyro karštis, upėtakius patarčiau gaudyti anksti rytą, jei prieš tai buvo vėsoka naktis.