Pavadinimas „marmyška” yra kilęs iš rusų kalbos žodžio „marmyš”, reiškiančio „šoniplauka”. Šoniplaukos (Gammarus) – skirtingų rūšių smulkūs vėžiagyviai, kurių gausybė gyvena upėse ir ežeruose.
Taigi „marmyška” ir yra šoniplaukos imitacija. Žinoma, gaminama kitokių formų šios rūšies masalų, panašių į kitus vandens gyvius. Beje, ne tik avižėlės imituoja šoniplaukas. Yra gana daug dirbtinių muselių, kuriomis žvejojama tiek žiemą, tiek vasarą.
Šoniplaukų galima rasti ištisus metus, tačiau žuvys daugiausiai jomis maitinasi šaltuoju metų laiku. Tai visiškai suprantama, nes tada sumažėja kitokio maisto. Kai kurie šios rūšies vėžiagyviai užauga gana dideli – net trijų ir daugiau centimetrų ilgio, bet paprastai jie būna smulkūs, beveik tokie pat kaip pačios mažiausios volframinės avižėlės. Kad ir kokio dydžio šoniplaukos būtų, žuvims jos patinka, ir tuose vandens telkiniuose, kur gyvena šie vėžiagyviai, žvynuotosioms maisto nestinga. Šoniplaukų kūno spalva priklauso nuo aplinkos, gali būti pilkai žalia ar rudai oranžinė.
Lietuvos vandenyse daugiausiai gyvena dviejų rūšių šoniplaukų – Gammarus pulex ir Gammarus lacustris. Yra ir kitokio rūšies vėžiagyvių, kurie aklimatizavosi mūsų vandenyse (Kauno mariose). Didesniuose ežeruose ar tvenkiniuose šie gyviai paprastai laikosi dugne, tarp vandens augalų, akmenų, šiekštų. Upeliuose ir šaltinėliuose neretai jų galima pamatyti seklumose, prie pat kranto. Žiemą, kai ežerai užšąla ir vandenyje pradeda trūkti deguonies, šoniplaukos tiesiog lipte aplimpa visą ledo apačią.
Šoniplaukos nuo seno laikomos efektyviu masalu, todėl būdų, kaip jų prisirinkti, yra pačių įvairiausių. Šie vėžiagyviai mielai lenda į šiaudų pėdą. Prie lazdos galima pritvirtinti paprastą bulvių maišą ir braukti per dugną – šoniplaukos prikimba prie maišo. Galų gale jų prisigraibyti nesunku paprasčiausiu tankiu tinkleliu.
Kaip masalas ir kaip jaukas šoniplaukos iki šiol labai populiarios Rusijoje – Urale, Sibire. Dažniausiai žuvys jomis meškeriojamos žiemą. Reta, ne išimtis ir ešerys, kuoja, kiršlys ar sykas, atsispirs tokiam „delikatesui”.
Kažkodėl tiek Europos, tiek pačios Vakarų Rusijos žvejai iki šiol ignoruoja tokį puikų žieminį masalą. Ir visai be reikalo. Tų kraštų upeliuose ir šaltinėliuose gyvena daug gana smulkių (iki vieno centimetro ilgio) šoniplaukų, kurios labai gerai vilioja kuojas, ešerius, strepečius. Ant kabliuko šoniplauka kabinama nuo galvos. Geriau, kad kabliuko išlenkimas būtų apvalus, o pats kabliukas mažas, aštrus, bronzinės spalvos. Šoniplaukos, kaip ir visi kiti vėžiagyviai, turi kietą chitininį kiautą, laikosi ant kabliuko ilgai ir tvirtai, nenusprūsta netgi po pačių tolimiausių metimų. Dažnai, ypač žiemą, su ta pačia šoniplauka galima sužvejoti keletą žuvų.