Gerų tikslų skatinami, tėvai į vaiko protą nuo pat gimimo kemša įvairiausius etalonus bei idealus, neturinčius nieko bendra su realybe. Rezultatas – užaugęs vaikas negali gyventi visaverčio gyvenimo. Jis vis ieško meilės ir tuo pat metu jos vengia.
„Iš pradžių viskas buvo nuostabu: mes džiaugėmės vienas kitu ir šia diena, įsivaizdavome gražią ir ilgą bendrą ateitį. O paskui prasidėjo – ginčai dėl smulkmenų, kaltinimai, priekaištai, charakterių, interesų neatitikimas… Nesuprantu, kas mudviem atsitiko?”
Tokių jaunuolių ar jaunavedžių laiškų gaunu begalę. Jie klausia: „Kodėl mūsų santykiai nesiklosto taip, kaip planavome? Juk mes taip norėjome būti kartu!..”
Manau, jog tokiais atvejais išryškėja ne tik partnerių vengimas prisiimti atsakomybę už santykius, bet ir kita rimta problema – baimė mylėti.
Kokia tai per baimė, iš kur ji atsiranda? Pabandysiu atsakyti į šį klausimą, o jūs spręskite patys: būdinga ši baimė jums ar ne.
Kaip gimsta lūkesčiai
Paradoksas, tačiau baimė mylėti dažniausiai būdinga žmonėms, kurie jaučia itin didelį meilės poreikį. Kitaip tariant, šie žmonės su meile sieja viso savo gyvenimo prasmę. Meilę jie laiko gražaus ir gero gyvenimo sąlyga. Jie veržiasi mylėti, tačiau pasąmonė šį siekį tuo pat metu slopina.
Kodėl?
Vaikystėje, apie 12-14 metus, kai prasideda lytinio brendimo procesas, meilės tema jauną žmogų itin domina: jis skaito atitinkamas knygas, žiūri tam tikrus filmus ir t.t. Jis viliasi užaugęs patirti gražią, didingą ir laimingą meilę. Kitaip tariant, bręstantis žmogus susikuria savo meilės idealą, į kurį įeina idealus meilės objektas, idealūs santykiai ir idealios meilės sąlygos.
Toliau paauglys visas savo gyvenimo viltis sieja su meile. Jo statymas toks didelis, jog meilė tampa nepasiekiama viršūne, neišsipildžiusia aistra, o idealas – Prokrusto lova.
Idealas viršija realias normas, jis sulipdytas iš tam tikrų nerealių vaizdinių: kaip vyras ar žmona turi atrodyti, kuo domėtis, kaip mąstyti, ką vertinti, kaip rengtis, kaip kalbėti ir t.t.
Ruošdamasis tam, kad tikroji jo gyvenimo laimė – tai „tinkamas” vyras ar žmona, vaikas atsiskiria nuo paties savęs, o jo lūkesčiai, susiję su kitu žmogumi, vis auga ir stiprėja. Visa tai, žinoma, vyksta pasąmonės lygiu.
Pasmerkimas nemeilei
Taigi susikurtas moters ar vyro idealas įsitvirtina vaiko pasąmonėje. Ir kuo šis idealas toliau nuo realybės, tuo labiau vaikas pasmerktas nemeilei.
Idealas tampa vaiko skydu nuo gyvenimo. Jis užsisklendžia ir juo ginasi. Iš tikro jis ginasi iš baimės. Baimės mylėti.
Toks vaikas demonstruoja savo abejingumą kitiems. Jis dar turi laiko laukti, bet įtampa, susijusi su meilės poreikiu, auga. Jis fiksuoja ir kontroliuoja, kaip į jį žiūri kiti vaikai, ir tampa priklausomas nuo jų įvertinimo. Dėl to jam kyla daug nerimo ir įtarimų. Vaikas nieko prie savęs neprisileidžia, tačiau tuo metu svajoja apie gražius santykius. Dėl savo uždarumo jis visur mato abejingumą savo atžvilgiu.
O pasaulis jį atspindi tarsi veidrodis. Jis atsako tuo pačiu. Todėl vaikas ima jausti dvasios skausmą. Negalėdamas jo išverti, jis dedasi dar abejingesnis, neišreiškia savęs, netobulėja ir vis labiau užsisklendžia. Ilgainiui jis praranda tikėjimą, kad sutiks laimingą meilę. Bet vieną dieną ji ateina.
Tariamas abejingumas
Vieną dieną kuris nors iš berniukų arba mergaičių jam sako: „Aš tave myliu”. Bet įtarusis vaikas neįstengia to priimti, atsiverti. Jis norėtų, jis labai laukė, svajojo, bet dabar jaučiasi sutrikęs, nežino, ką su tuo daryti.
Jis arba kategoriškai atsisako santykų, nes bijo, kad bus paliktas, arba atakuoja kitą. Mergaitė dažniausiai demonstruoja atsainumą, nors iš tiesų visa siela kabinasi į ją mylintį berniuką. Ji kenčia, nes nežino, kaip elgtis. Tokio vaiko siela serga, jis išgyvena vidinę tragediją.
Žmogus negali būti be meilės. Jam reikalinga didelė meilės patirtis. O dėl vaikystėje susikurto idealo suaugęs jis neįstengia su niekuo suartėti. Visur jis mato nusivylimą, visur – tik spąstus, uždaras duris. Jis arba demonstratyvus, arba slepiasi – kitaip tariant, puola į kraštutinumus. Jis negali atverti sielos, nes yra patyręs skausmą dėl abejingumo savo atžvilgiu. Ir kai jį aplanko meilė, jis negali prie jos susišildyti, nes niekas neatitinka to idealo, kuris egzistuoja pasąmonėje.
Keletas žodžių tėvams
Su psichika žaisti negalima. Vaikus turime auginti taip, kad jiems netektų kurti neegzistuojančių gyvenimo vaizdinių. Vaiko protas – tai virtualus pasaulis: jeigu į jį kas nors pateko, tai ir pasiliks visam gyvenimui. Todėl nebrukime jam įvairiausių etalonų, idealų ir lūkesčių, neturinčių nieko bendra su realybe. Antraip užaugę mūsų vaikai bus pasmerkti bevaisėms meilės ir laimės paieškoms.