Artėjant Vėlinėms, siūlome jums susipažinti su psichologijos mokslų daktarės Julijos Zamanajevos patarimais, kurie, tikimės, pravers bendraujant su gedinčiaisiais artimo žmogaus.
„Yra dvi užuojautos rūšys. Viena – baili ir sentimentali, iš esmės esanti ne kas kita, kaip nekantrumas, skubėjimas kuo greičiau atsikratyti slegiančio jausmo matant svetimą nelaimę; tai ne užuojauta, o tik instinktyvus noras atitverti savo ramybę nuo kito žmogaus sielvarto. Tačiau yra ir kitokia užuojauta – nuoširdi, reikalaujanti veiksmų, o ne sentimentų, žinanti, ko nori, ir kupina ryžto padaryti viską, kas žmogaus jėgoms, ir dar daugiau, kenčiant ir jaučiant sykiu.” Stefanas Cveigas.
Šie Cveigo žodžiai tiksliai nusako žmonių reakcijos į svetimą sielvartą ypatumus. Žinoma, jog tik antroji – tikroji – užuojauta išties gali paguosti tą, kuris jos reikalingas.
Pažvelkime į aplinkinių elgesį ir žodžius, dažniausiai sakomus netekties atveju. Tai tekstiniai štampai, tariami dažniausiai tik todėl, kad „reikia ką nors pasakyti”, arba nesąmoningai stengiantis apsaugoti save nuo svetimo skausmo.
Žinoma, labai svarbu, kas sako tuos žodžius, kaip ir kokiu momentu ir ar rimtai į juos žiūri netektį išgyvenantis žmogus.
Paanalizuokime labiausiai paplitusius posakius.
„Tokia Dievo valia”
Žmogus, ištaręs šią frazę, iš esmės imasi žinančiojo Dievo sumanymus vaidmens. Praradimo kontekste pavartotas toks posakis tegali sukelti pyktį Dievo, kaip aukščiausiosios instancijos, atsakingos už tai, kas nutiko, atžvilgiu.
Šis posakis yra atėjęs iš religinės praktikos, tačiau jis apima didžiulį dvasinį darbą siekiant priimti netektį, susitaikyti su ja. Mano manymu, tik pats gedintysis turi teisę ištarti šią frazę.
„Dievas pasiima geriausius”
Atkreipkite dėmesį į didžiulį prasminį žodžio „Dievas” akcentą. „Dievas” reiškia aukščiausiąją jėgą, kuri šiuo atveju lėmė žmogaus likimą, tai yra – „pasirinko”. O apibūdinimas „geriausius” dažnai kelia logišką klausimą: „kodėl? juk jie taip pat reikalingi ir čia, žemėje?”. Vadinasi, gyvenantieji čia Dievui kažkuo neįtinka.
Šis nevykęs štampas taip pat išplėštas iš religinės sielvartaujančiųjų guodimo praktikos, kurioje vienas iš argumentų yra tas, kad išėjusiajam dabar gera, jis iškeliavo „į geresnį pasaulį” – jo siela nusipelnė ramybės.
Teigiamą reakciją tokia frazė gali sukelti tik tuo atveju, kai ji suvokiama kaip kalbėtojo palankumo velioniui išraiška.
„Dievas neduoda daugiau, nei galime pakelti”
Panašiai yra sakęs F. Nyčė: „tai, kas manęs neužmuša, – daro mane stipresnį”. Kodėl ši frazė netinka mirties kontekste? Kaip atsakymą pateiksime jaunos moters, palaidojusios vyrą, žodžius: „O kam man reikalinga toji stiprybė? Kur aš ją dėsiu?”
„Dėkok Dievui, kad dar turi vaiką (brolį, seserį ir pan.)”
Ši frazė gali būti priimta kaip šventvagiška, kadangi miręs žmogus ir santykiai su juo – nepakeičiami ir neatkartojami. Galima kur kas švelnesne forma atkreipti gedinčiojo dėmesį į tai, kad šalia jo yra artimų ir brangių žmonių, kuriems jis reikalingas ir kurie reikalingi jam.
„Aš žinau, kaip jautiesi”
Kiekvieno žmogaus jausmai yra unikalūs. Prislėgtas netekties, jis iš pradžių egocentriškai suvokia situaciją ir nėra pajėgus išgirsti, kad kažkas taip pat tokią tragdiją išgyveno. Juo labiau kad po tokios frazės „guodėjai” dažnai ima pasakoti apie save ir savo išgyvenimus.
Išimtis yra situacija, kai gedintysis pats paprašo kito žmogaus papasakoti savo patirtį.
„Privalai būti stiprus dėl vaikų (tėvų, žmonos, vyro ir pan.)”
Arba – „laikykis”, „suimk save į rankas”, „būk tvirtas”.
Viena vertus, tokie žodžiai sakomi, kad būtų galima apsisaugoti nuo gedinčiojo emocijų proveržio. O sielvartaujantis žmogus tai supranta kaip draudimą rodyti gėlą ir skatinimą savo emocijas pasilaikyti sau.
Kita vertus, netektį išgyvenantis žmogus tai gali suprasti kaip nevykusį bandymą suteikti jam naują egzistencijos prasmę – gyvenimą dėl artimų žmonių. Nevykusi ši frazė yra todėl, kad gedintysis pajus baimę netekti ir kitų artimųjų.
„Laikas gydo”
Šio posakio prasmė – būtinybė iškentėti sunkų periodą. Kai kuriais atvejais jis gali būti suprastas tinkamai – kaip skatinimas kantriai ištverti gėlą. Tačiau kartais tokie žodžiai sukuria iliuziją, neva jei negalvotum apie tai, kas nutiko, ir pamirštum, skausmas atlėgtų savaime.
Ši frazė yra tarsi indikatorius, parodantis, kaip žmogus išgyvena netektį. Tas, kuris traukia save iš sunkių išgyvenimų, ją supras tiesiogiai; tas, kuris grimzta gilyn į neviltį, atsakys, jog laikas tik užpusto pėdas, tačiau skausmo jis negali išgydyti.
Galimas ir visiškas šio posakio atmetimas. Moteris, netekusi vaiko, teigė, jog jauni žmonės kartojo jai šią frazę, nes nesumojo, ką pasakyti, o vyresni dalijosi sava patirtimi, esą gyvenime visko būna ir viskas anksčiau ar vėliau praeina. Tačiau nei iš vienų, nei iš kitų ji teigė nepatyrusi supratimo ir norimo palaikymo.
„Niekas nėra amžinas”
Arba „visi kada nors mirsime”.
Šios frazės gali būti priimtos dvejopai. Kaip tuščios ir beprasmiškos – nes žmogus ir pats tai žino. Arba kaip ciniškos – sumenkinančios pačią netektį ir sielvartą.
„Jis nugyveno ilgą gyvenimą”
Arba „Jums pasisekė, kad taip ilgai buvote kartu”.
Prie šių frazių paprastai priduriama: „O galėjote būti ir dar ilgiau, jeigu ne…” Į tai nėra ką atsakyti. Todėl verčiau su gedinčiuoju kalbėti apie santykių vertingumą, o ne jų trukmę.
Stereotipai
Be paminėtų trafaretinių frazių, egzistuoja ir stereotipai, trukdantys bendrauti su tais, kurie neteko artimo žmogaus. Jie sukuria „problemos nebuvimo” sociume efektą, darydami ją uždarą. Pateiksime tokių netekties suvokimo stereotipų pavyzdžių.
„Neverta kalbėti apie netekties situaciją – tai tik dar labiau skaudina gedintįjį.”
Galimybė kam nors smulkiai papasakoti apie tai, kas įvyko, padeda žmogui emociškai išgyventi netekties faktą.
„Neverta be reikalo minėti to, kurio jau nėra. Tai sukelia skausmą.”
Dėl šio stereotipo viską, kas liečia velionį, kalbant stengiamasi nutylėti. Tačiau gedinčiajam dažniausiai norisi apie jį kalbėti, pasakoti apie jo charakterio savybes, gyvenimą. Jam norisi kalbėtis ir dalytis prisiminimais apie jį su tais, kurie jį pažinojo. Tokie pokalbiai padeda sukurti naują mirusiojo paveikslą ir naują psichologinį ryšį su juo.
Žinoma, abiem atvejais labai daug priklauso nuo pokalbininko. Jeigu mirė artimas žmogus, tai viskas, kas su juo susiję, priklauso labai reikšmingos, asmeniškos, intymios informacijos kategorijai ir natūralu, kad dalytis ja norima tik su tais, kuriais pasitiki.
Negalima primygtinai versti žmogų kalbėti apie velionį. Toks pseudorūpestingumas nesuteiks gedinčiajam palengvėjimo, o tik sukels pojūtį, kad braunamasi į jo sielą.
Tikimės, kad šie samprotavimai padės jums geriau suprasti žmogaus būseną, atrasti tinkamus žodžius ir nebijoti pauzių. Tylus buvimas šalia nuoširdžiai atjaučiant yra vertingesnis už bet kokius žodžius.