Pastaraisiais mėnesiais jis tapo vienu matomiausių ministrų kabineto narių. Iš pradžių jam reikėjo raminti didesnių algų reikalavusius medikus, vėliau – ir visuomenę bei partijos kolegas, kurie negalėjo abejingai stebėti susikompromitavusio Darbo partijos pirmininko elgesio. Koks jis? Į šį klausimą sunkiai atsakytų net politika besidomintys žmonės. Visada ramus, regis, pasitikintis savimi, mėgstantis argumentuotą ir aiškų kalbėjimą, turintis politikui būtinų savybių, tačiau daugeliui dar žinomas kaip medikas, Kauno medicinos universiteto prorektorius. Akademinė ir pedagoginė veikla jam visuomet buvo įdomi. „Tačiau politikoje įgaunu naujos patirties, jaučiu, kad galiu kai ką keisti”, – kiek susikaustęs pokalbį pradėjo ilgiau nei pusmetį dirbantis sveikatos apsaugos ministras.
– Vis dar aktualia problema išlieka gydytojų atlyginimai. Ar medikai gali tikėtis, kad kaip žadėjote, jų algos kils 50 procentų?
– Niekas nežadėjo algų didinti 50 procentų. Toks buvo gydytojų pateiktas ultimatumas, tačiau mes pasakėme labai aiškiai, kad atlyginimus nuo gegužės vidutiniškai didinsime 30, tačiau radome galimybių algas kelti vidutiniškai 28 procentais. Pagal mūsų įsipareigojimus, rudenį atlyginimus privalome kelti dar 20 procentų. Šiems įsipareigojimams vykdyti reikia daugiau nei 500 milijonų litų.
– Tačiau kai kurie medikai skundžiasi, kad ir gegužę, ir birželį gavo vos keliais procentais didesnį uždarbį. Ar toks pinigų paskirstymas, kai vieniems atlyginimas kyla vos keliais, kitiems 50 procentų, išliks ir ateityje?
– Vykdau medikų valią. Priėmęs įsipareigojimus, juos padėjau ant stalo ir profesinių sąjungų paprašiau, kad padėtų paskirstyti tuos 135 milijonus. Ar visiems didinti po lygiai, ar vis dėlto diferencijuoti atsižvelgiant į paslaugų sudėtingumą, tam tikrų profesijų migraciją, į labai sunkias darbo sąlygas ir į daugelį kitų veiksnių, kurie, mūsų nuomone, yra labai svarbūs. Profesinės sąjungos pritarė mūsų siūlymams, sutarėme, kaip didinsime atlyginimus. Manau, kad toks atlyginimų didinimas yra pagrįstas ir logiškas. Juk chirurgas, kuris labai sunkiai dirba net naktimis, iki šiol uždirbdavo tiek pat, kaip ir kitas gydytojas, kuris atlieka gerokai paprastesnį darbą. Paklausiausiems specialistams turėtume sudaryti sąlygas likti Lietuvoje. Mano asmeninė nuomonė buvo labai artima tam, koks yra dabartinis rezultatas.
– Ar nereikėjo įvertinti to, kad, pavyzdžiui, chirurgai turi daugiau galimybių gauti pajamų iš kitų šaltinių nei, pavyzdžiui, šeimos gydytojai. Turiu galvoje dovanas ir pinigines padėkas…
– Kalbas apie medikams mokamus pinigus reikėtų vertinti labai atsargiai. Mane šiek tiek skaudina kalbos apie esą dideles pinigų sumas imančius gydytojus. Pats penkiolika metų dirbau vaikų gydytoju ir daugiau būdavo tokių situacijų, kai atsinešdavau iš namų įvairių daiktų ar pinigų, kuriuos skirdavau vaikui grįžti namo. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti atvejus, kai man siūlė pinigus. Gal chirurgams tokių situacijų pasitaiko dažniau? Iš tiesų, manau, labai atsargiai reikėtų vertinti tokius pranešimus.
– Ar tikrai nė karto nesate girdėjęs, kiek derėtų susimokėti už vieną ar kitą operaciją? Daugelyje ligoninių šios sumos yra vieša paslaptis.
– Dirbdamas ligoninėje tokių kalbų negirdėdavau, bet tai, matyt, lėmė objektyvios priežastys. Jei artimiesiems kildavo sveikatos problemų, dažniausiai kreipdavausi į savo kurso ar šiaip gerus draugus, kurie apie kokį nors atlygį tikrai nekalbėdavo.
– Norite pasakyti, kad atsidėkojimo pinigais problema ligoninėse neegzistuoja?
– Taip nesakau, tik noriu pabrėžti, jog mastai yra gerokai perdėti. Atliktos apklausos liudija, kad skaičiai nėra tokie dideli, kaip kartais bandoma įteigti. Realių mastų niekas nežino, tačiau apklausos rodo, kad didžioji dalis duoda savo noru ir dažniausiai tos dovanos būna ne pinigai, o gėlės, saldainiai, gėrimai ir kiti dalykai, kurie parodo nuoširdžią padėką.
– Kokią vertingiausią dovaną dirbdamas gydytoju pats esate gavęs?
– Saldainių dėžutę. Siūlė ir alkoholinių gėrimų, tačiau yra tam tikros nuostatos. Niekada nesu tokių dovanų paėmęs.
– Tikrai? Juk skaitys tūkstančiai dienraščio skaitytojų ir buvusių Jūsų pacientų.
– Tegul skaito. Pirmyn.
– O kaip vertinate kalbas, apie tai, kad, Jums tapus ministru, gerokai išaugo Kauno medicinos universiteto klinikų įtaka ir ši gydymo įstaiga esą per Darbo partijos frakciją ir Jus stengiasi monopolizuoti gydymo paslaugas Kaune?
– Kad pritarčiau tokiems teiginiams, reikia įrodymų ir argumentų, kad priėmiau nors vieną išskirtinai KMUK palankų sprendimą.
– Pavyzdžiui, Darbo partijos frakcijos seniūnės pavaduotojos Dangutės Mikutienės siūlomos Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisos, pagal kurias didžiuosiuose miestuose visų gydymo įstaigų steigėju galės tapti universitetas?
– Joks įstatymas kol kas nepriimtas. Dalykų, kurie yra svarstomi ar aptarinėjami, kaip greitosios medicinos pagalbos koncesija, nederėtų vertinti kaip įvykusio fakto. Jei ant stalo padėtumėte nors vieną mano pasirašytą įsakymą, kuriuo KMUK iš tiesų sudaromos išskirtinės sąlygos, lyginant su kitomis analogiškomis sveikatos priežiūros įstaigomis (turiu galvoje Santariškių universitetines klinikas), tada galėčiau sakyti: Padaiga visai netikėtai pradėjo remti klinikas. Kol kas nė vieno tokio dokumento nėra, todėl argumentai yra nuliniai.
– Galima spėti, kad ne be Jūsų žinios atsirado tokia D.Mikutienės iniciatyva.
– Reikia žiūrėti į visų įstatymų iniciatorius. Jei visų teisės aktų, kuriuos rengia Darbo partija, iniciatoriumi įvardysite mane, už viską būsiu atsakingas. Realiai visi žmonės gali teikti savo pataisas, o jos dar nėra baigtinės. Tačiau minėtos yra pakankamai svarbios. Vilniuje ir Kaune labai sunku pertvarkyti sveikatos priežiūros įstaigas, kurių akivaizdžiai yra per daug. Pavyzdžiui, Vilniuje yra 21 ligoninė, o jose lovų skaičių reikia sumažinti tūkstančiu. Kaip tai padaryti? Jei kas nors iš tų kritikų ateitų ir patartų, mielai juos išklausyčiau, tačiau kol kas tokių pasiūlymų neišgirdau.
– O kokie asmeniniai santykiai – draugiški ar labiau kolegiški – Jus sieja su KMUK vadovu profesoriumi Juozu Pundziumi?
– Mūsų pažintis užsimezgė universitete. Jis Chirurgijos klinikos vadovas, KMUK senato ir Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas. Visur su juo man yra tekę dirbti, tačiau asmeninė draugystė mūsų nesieja.
– Ar KMUK vadovas Jums gali paskambinti telefonu ir sakyti: „Žilvinai, man reikėtų to ir to. Gal galėtum”. Gal jau sulaukėte tokių skambučių?
– Tokių skambučių tiesiog negali būti, nes jei reikia ką nors padaryti, reikia išlaikyti formalias procedūras. O telefonu man gali paskambinti daugelis profesorių ir daug kitų žmonių.
– Kai pradėjote dirbti ministru, tam tikru metu Jums galėjo skambinti ir žurnalistai, tačiau kai kilo gydytojų streiko grėsmė, tokios praktikos atsisakėte. Kodėl?
– Visi žurnalistai gali skambinti nuo pusės aštuonių iki aštuonių. Tuo metu galiu atsiliepti į visus skambučius, vėliau tam neturiu laiko.
– Tuo metu iš Kauno skubate į sostinę?
– Dienos pradžioje kartais sunku prognozuoti darbotvarkę, todėl kartais lieku nakvoti Vilniuje. Gal nedetalizuosiu, kur ir su kuo. Mano vairuotojas yra kaunietis, jam patogu kartu su manimi grįžti į Kauną. Kiekvienas vairuotojas puikiai žino, kad jo darbo diena ir savaitė nėra reglamentuota, o ministras turi teisę automobiliu naudotis 24 valandas per parą.
– O vairuotojas turi teisę už viršvalandžius gauti papildomą užmokestį?
– Už viršvalandžius ir man niekas nemoka, nors ir šiandien kalbamės jau pasibaigus darbo dienai. Be to, ir kiti ministerijos darbuotojai už viršvalandžius negauna jokio papildomo užmokesčio, dirba tiek, kiek reikia ir kada reikia.
– Ar tokia tvarka nepažeidžia darbuotojų teisių, kurios įtvirtintos atitinkamuose įstatymuose?
– Daug kas pagal įstatymus turėtų būti. Realiai situacija kitokia: yra daug darbų ir juos reikia padaryti.
– Ministru dirbate jau ilgiau nei pusmetį. Ar gerai jaučiatės šiame poste?
– Kiekvienoje pozicijoje pirmas pusmetis ar metai sudėtingesni. Yra daug naujų dalykų, kuriuos reikia įsisavinti. Kai tai padarai, visur jautiesi gerai. O geriausiai jaučiuosi laisvalaikiu, kai namuose laiką leidžiu su šeima. Darbe visuomet gausu problemų ir stresų, bet tai labai įdomūs iššūkiai. Tokia patirtis nepaprastai įdomi.
– Ar Jums, kaip profesoriui, buvusiam Kauno medicinos universiteto prorektoriui, būti vienoje kompanijoje su, kaip įtariama, dokumentų klastotoju, nėra šiek tiek nejauku?
– Man būtų smagu pamatyti dokumentus, kad jo diplomas yra suklastotas. Kol kas nėra oficialių patvirtinimų, kiek žinau, jie yra rengiami, ir bus pateikti atsakymai į visus kilusius klausimus. Tą diplomą turėjau savo rankose, neturiu pagrindo manyti, kad dokumentas suklastotas. Jei faktai pasitvirtintų, jie negali būti pateisinti.
– Kodėl apskritai nusprendėte tapti Darbo partijos nariu?
– O kuo Darbo partija skiriasi nuo kitų politinių jėgų? Man buvo pabodusi netvarka aukštojo mokslo, sveikatos priežiūros sistemoje. Kai Kuopio universitete (Suomija) įgijau visuomenės sveikatos magistro laipsnį, supratau, kad turiu du kelius: arba išvažiuoju ir dirbu ką gerai išmanau, bet ne Lietuvoje, arba einu į politiką ir kažką keičiu. Pasitaikė labai gera proga, norėjau eiti su žmonėmis, kurie iš tiesų turi gerų idėjų.
– Ko gero, partijos viduje preliminariai svarstomos naujojo Darbo partijos pirmininko kandidatūros, ar tame sąraše minima Jūsų pavardė?
– Nei partijos prezidiume, nei taryboje niekas tokio klausimo nesvarstė, tačiau nemanau, kad turėčiau privalumų prieš kitus partijos pirmininko pavaduotojus. Jei susiklostytų tokia situacija, realiausiu pretendentu, manau, būtų Viktoras Muntianas.
– O kokią matote savo politinę ateitį?
– Kol kas tai tik pradžia, ji labai įdomi. Per ketverius metus įsitikinsiu, ar man pavyksta įgyvendinti visus siekius, panaudoti žinias. Tuomet ir galėsiu apsispręsti, ar mano sprendimas eiti į politiką pasiteisino. Jei manysiu, kad pasiteisino, tada galvosiu apie ateitį. Jei manysiu, kad nepasiteisino, visuomet galėsiu grįžti į akademinę bendruomenę. Iki šiol esu išlaikęs ketvirtį etato universitete, turiu labai įdomių mokslinių darbų.
– Beje, daugelis spėjo pastebėti Jūsų nuolat besikeičiančius kaklaraiščius…
– Iš tiesų turiu ne vieną, bet visuomet juos susirišu pats.
– Kokios silpnosios Jūsų būdo savybės?
– Kartais apima tinginystė. Labai sunku dirbti po darbo. Gerai, kad šią ydą sugebu įveikti.
– Ar sveikatos apsaugos ministras – sveiko gyvenimo būdo šalininkas?
– Kiekvieną rytą stengiuosi pasportuoti. Atlieku įvairius pratimus – šiek tiek jogos, šiek tiek kovos menų. O apie septintą, po septynių penkiolika išvažiuojame į Vilnių.
– Kodėl pats nevairuojate?
– Tą laiką galiu išnaudoti efektyviau. Automobilyje – pats geriausias laikas. Galiu perskaityti šūsnį dokumentų, juos pasirašyti. Niekas negali pasibelsti į duris ir pasiklausti, ar nesu užimtas.
– Žinau, prieš dvi savaites atostogavote. Gerai pailsėjote?
– Labai daug miegojau, sportavau. Labai sveikai ir skaniai valgiau. Gulėjau prie jūros, važinėjau dviračiu, perskaičiau ne vieną knygą. Žodžiu, tikrai gerai pailsėjau.
– Beje, o dabar Jūsų gaunamos pajamos didesnės nei universitete?
– Iš esmės jos tokios pačios. Tačiau šiame darbe atlygį gaunu lengviau, rengiant mokslinius projektus reikia įdėti gerokai daugiau pastangų. Nesu patenkintas, kad dabar moksliniams projektams negaliu skirti labai daug laiko. Nesu įpratęs nešiotis daug pinigų, dabar piniginėje, matyt, nėra net dešimties litų, tačiau yra banko kortelė.
– Ar būnant politiku įmanoma praturtėti?
– Nemanau, mano pavyzdys turbūt patvirtina tokius žodžius.
– O kurį politiką galėtumėte laikyti draugu?
– Vidaus reikalų ministrą Gintarą Furmanavičių.
– Dažnai vakarais su juo išlenkiate po bokalą alaus?
– Neretai susitinkame, dažnai su žmonomis. O išgeriame ne alaus, bet po taurę vyno.
– Ir pabaigai tradicinis klausimas – Jūsų gyvenimo kreivė dabar stovi vietoje, kyla aukštyn ar leidžiasi žemyn?
– Ji stabili. Tai rodo ir reitingai. Gal šiek tiek prarandu kaip pedagogas, bet įgyju naujų žinių kaip politikas, kaip organizatorius. O tai labai svarbu.
Remigijus Jurgelaitis