„Dabar tu labai išsigąsk ir bėk slėptis”, – nuo žaislų lentynos imdamas ginkluotą baidyklę, sako man mažasis mano lankytojas. Suprantu, kad turiu jam padėti susitvarkyti su jo baimės jausmais.
Žaidimų terapijos kabinete vienu metu egzistuoja du pasauliai: tikrasis ir mudviejų konstruojamas – žaidybinis, kuriame vaikas kurs situacijas, atkartojančias jo tikrojo gyvenimo baimes ir mes mokysimės jas įveikti.
Tai – efektyvus vaikų psichoterapijos metodas. Tačiau kai penkiamečiams skirtais būdais bando gydytis suaugusių žmonių visuomenė, tai darosi ir juokinga, ir graudu. Deja, būtent taip atrodo praėjusią savaitę kilęs triukšmas dėl incidento vienoje Vilniaus mokykloje, kai antrokas sužalojo klasės draugą.
Mes – išsigandę
Galima tik užjausti tiek vaiko tėvus, tiek mokytojus, jau nekalbant apie patį vaiką, kurie dabar daužomi aštriais žiniasklaidos kirtikliais, kaip ne vietoje pasitaikiusio ledkalnio viršūnė. Ši kovos prieš agresiją ir smurtą imitacija turi tik vieną teigiamą bruožą – ji parodo, kokie savo viduje mes giliai išsigandę. Išsigandę tiek, kad sutrikusio elgesio antrokas sukelia ant kojų visą valstybę. Ir taip pat – kokie trumparegiai, nes nesugebame atskirti, jog iš tiesų bijome, žinoma, ne to vaiko agresijos, o daug didesnių ir rimtesnių dalykų. Tačiau dabar mes sužaisim žaidimą „kova prieš smurtą” ir kuriam laikui nusiraminsim, tarsi nuveikę kažką rimta.
Deja, tam ledkalniui, kurį būtų galima pavadinti mūsų visuomenės smurtingumu ir agresija, nuo šito pamosavimo kirtikliais nei šilta, nei šalta. Deja, nei žiniasklaidos, nei politikų, nei dar kieno nors kito „kirtikliai” nėra pakankamai stiprūs, kad bent kiek rimčiau sujudintų šitą ledkalnį. Deja, turim pripažinti, kad mes nepajėgūs sustabdyti oficialiai toleruojamo smurto ir seksualumo propagavimo, kuris plūsta į mus visais įmanomais bendravimo kanalais.
Jaučiamės nesaugūs
Kaip teigia žymus psichologas R.Mėjus, norėdami suprasti smurto prigimtį, turime atkreipti dėmesį į gerokai gilesnius dalykus – turime suprasti, ką iš viso reiškia būti žmogumi. Amžiai bėgo, civilizacija vystėsi, mokslo pažanga žmogui suteikė vis daugiau galių, o taip trokštamo saugumo jausmo žmogus taip ir nepasiekė.
Garsi praėjusio amžiaus psichologė K.Horney jau kalbėjo apie „neurotišką mūsų laikų asmenybę”, bet tenka konstatuoti, kad ir XXI šimtmečio asmenybė toli gražu nėra pasveikusi. Greičiau – atvirkščiai. Nesaugumas ir nerimas – chroniška mūsų būsena. Todėl, manyčiau, natūralu, kad žmogus, išgyvenantis nuolatinę įtampą, darosi agresyvus – jis turi būti nuolat pasiruošęs arba pulti, arba gintis. Ir naivu būtų tikėtis, kad vaikai gali būti kitokie.
Vyresnioji karta, išgyvenusi tylaus priešinimosi socializmui periodą, išsikovojusi ilgai svajotą laisvę ir suvokusi jos iliuziškumą bei supratusi, kad nei laisvė, nei demokratija negarantuoja taip trokštamo saugumo, išgyvena natūralią netekties stadiją – pykčio stadiją. Vaikai, gimstantys jau laisvoje Lietuvoje, patenka į šią nerimo, pykčio, agresijos persisunkusią atmosferą ir, neturėdami kitokio patyrimo, priima ją kaip natūralią visuomenės būseną.
Psichotiška visuomenė
Mūsų visuomenę galima pavadinti nebe neurotiška, bet psichotiška, nes mes nebesugebame adekvačiai įvertinti, kas teisinga, kas ne, kas priimtina, o ko nereikėtų toleruoti, kuo tikėti, o kuo ne. Bet koks patikėjimas gresia dar vienu nusivylimu, nes tai, ką tu girdi ar matai šiandien, rytoj pasirodys netiesa.
Kol suaugusieji desperatiškai ieško, į ką galėtų atsiremti savo nevilty, vaikai eina gyvenimo mokslus prie žydrųjų ekranų, kurie pateikia labai greitus ir efektyvius sprendimo būdus, paremtus jėgos naudojimu, smurtu ir agresija. Pažiūrėjus, kaip tokie būdai padeda spręsti problemas filmo herojams, galima čia pat pasitreniruoti virtualioje erdvėje – smurtinių kompiuterinių žaidimų pasiūla mažieji gyvenimo studijuotojai tikrai negali skųstis.
Galima būtų kilti į kovą prieš smurto propagavimą visomis komunikacijos priemonėmis. Tačiau smurtingą ar perdėm seksualizuotą produkciją gaminančiųjų pozicijos plikomis rankomis nepaimamos, nes jos paremtos dideliais pinigais, toli pralenkiančiais smurto ar seksualinės prievartos prevencijai skiriamas lėšas.
Kita medalio pusė
Kita vertus, toks sprendimo būdas irgi negali būti panacėja, nes yra ir kita medalio pusė. Paradoksalu, tačiau atimdami iš žmonių jėgą, mes ne tramdome agresiją, bet atvirkščiai – ją skatiname. Juk smurtauja tie, kuriems reikia apginti savo savivertę, pasijusti reikšmingiems. Mes negalime ignoruoti to fakto, kad patys savaime šie poreikiai yra pozityvūs.
Smurtas atsiranda ne iš jėgos pertekliaus, o iš bejėgiškumo. Jis yra išstumto pykčio ir įtūžio, einančio kartu su nuolatine baime, atsirandančia iš bejėgiškumo jausmo, rezultatas.
Jei nenorime išugdyti beviltiškų bejėgių kartos, nesugebančios apginti savo interesų, negalime atimti iš jos savo jėgos pajautimo. Jėga, kuri atsiranda kylant pykčio ir agresijos jausmams, yra galingas ginklas, tačiau išmokyti juo naudotis konstruktyviai – didelis ir subtilus darbas. Kas jį turėtų atlikti?
Kas atsakingas?
Nuvilnijus per respubliką jau minėtos konfliktinės situacijos vienoje sostinės mokykloje atgarsiams, žmonės psichologus užtvindė klausimais, iš kurių pagrindinis – „Kas kaltas?” arba „Kas už tai atsakingas?”.
Žinoma, pirmieji sąraše – tėvai ir mokytojai.
Paprasčiausias atsakymas būtų: jeigu vaiko agresijos išraiška yra neadekvati, tai rodo, kad neadekvačiai yra tenkinami kažkokie esminiai jo poreikiai, susiję su jo savigarba, asmenybe.
Kas atsakingas už šių poreikių tenkinimą, o tiksliau – netenkinimą, tas ir atsakingas už agresyvų vaiko elgesį.
Tačiau kažkodėl šioje vietoje atminty vėl iškyla mano mažasis lankytojas, kuriam, norėdama parodyti jo atsakomybės dalį dėl jam kylančių bėdų, iš savo pirmos klasės elementoriaus sekiau pasaką apie gaidelį, kuris, lipdamas į lazdyną, susiplėšė kelnytes ir pasakojo bobulei, kas dėl to kaltas…
Mąstykime visi
Taigi toliau atsakymas darosi sudėtingesnis, nes tokią pat ilgą atsakingųjų grandinę galėtume išvardinti ir mūsų nagrinėjamu atveju.
Už tėvų ir mokytojų stovi tie, kurie smurtauja prieš juos (nebūtinai fiziškai, yra dar psichologinis ir institucinis smurtas).
Gal net ir nepavyktų rasti tos grandinės paskutiniojo, bet greičiausiai juos visus vienytų vienas bruožas – savojo bejėgiškumo, pažeidžiamumo, nesaugumo jausmas. Nes šiuo metu mes tokie.
Tad kuo toliau, tuo atsakymas darosi sudėtingesnis, nes neišvengiamai prieiname prie savosios – asmeninės atsakomybės. O pasirinkimą turime labai nedidelį: arba kaltinti vieni kitus dėl to, kas atsitinka, tuo dar labiau didindami nesaugumo, vadinasi, ir agresyvumo laipsnį, arba bandyti suprasti, kaip mes pažeidžiame vieni kitų gyvybiškai svarbius psichologinius poreikius, ir ką daryti, kad mūsų buvimas šalia nekeltų kitam žmogui grėsmės.
O kad kiekvienas galėtume sau užduoti šį klausimą, nereikia nei politinių sprendimų, nei didelių visuomeninių judėjimų. Ir tai būtų gera pradžia.