Per dešimtmetį Kauno kartų namuose prieglobstis suteiktas 70 senelių ir 175 vienišoms mamoms su vaikais
Įvairių gyvenimo negandų prislėgti žilagalviai bei vienišos mamos su vaikais Kartų namuose išties jaučiasi kaip namuose. Čia įprasta matyti kieme močiutę, migdančią vežimėlyje jaunos motinos mažylį, ar merginą, padedančią seneliui prisiūti ištrūkusią iš marškinių sagą. Labai keista, kad unikalią trijų kartų sugyvenimo patirtį turinti įstaiga vis dar nesulaukia pasekėjų Lietuvoje.
Gyventi čia nenuobodu
Kartų namuose pravėrus Eugenijos Michailovos ir Irenos Tretičenko kambario duris, aidėjo skambus juokas. Moteris linksmino atėjęs į svečius čia pat gyvenantis Juozas Vyšniauskas, papasakojęs smagią istoriją. Irena tuo metu skanavo obuolį, o Eugenija mezgė šiltas vaikiškas kojinytes aukštu žemiau gyvenančiai vienos merginos dukrelei Gabrielei. „Numegsiu ir jos broliukui, kurie mane vadina močiute. Man tai didelis džiaugsmas, nes aš sūnaus seniai nebeturiu. Likusi viena labai išgyvenau. Viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai patekau čionai. Neįsivaizduoju, kad galėtų būti geriau. Gyvenu kaip Dievo užanty”, – tvirtino E.Michailova, vėl pradėjusi manipuliuoti virbalais.
Kambario šeimininkės ir svečias pasakojo, kad Kartų namuose nuo ryto iki vakaro yra, kas veikti. Mat senoliai gali užsukti į čia pat veikiantį Pagyvenusių žmonių dienos centrą, kur kasdien vyksta kas nors įdomaus ir galima daug ko išmokti. Be to, šių namų gyventojai mielai dainuoja čia įsteigtame ansamblyje „Šarma”, gali mankštintis salėje. Kartu su jaunomis mamomis ir jų atžalomis seneliai švenčia apvalias sukaktis, vaišinasi. Šventės neapsieina be šokių. Eugenija, Irena ir Juozas sakė buvę ir ne vienoje ekskursijoje. Žodžiu, čia nėra kada nuobodžiauti.
Atsistojo ant kojų
Šiuo metu Kartų namuose gyvena tik kelios jaunos mamos su savo vaikeliais. 26 metų Sandra P. pasakojo, kad buvęs draugas paliko ją su vaiku ir išvažiavo dirbti į užsienį. Jauna moteris liko be jokio pragyvenimo šaltinio, su sūneliu Luku ant rankų. Buvęs gyvenimo draugas neatsiuntė iš užsienio nė vieno laiško, o juolab – pinigų. „Iš pradžių glaudžiausi pas tetą Kaune, o paskui išvažiavau į kaimą pas tėvus. Ten gyvenimas greit apkarto dėl nesibaigiančių priekaištų. Tad nusprendžiau pradėti savarankišką gyvenimą. Grįžusi su sūneliu į Kauną nuėjau ieškoti pagalbos į „Caritas”, kur man buvo pasiūlyti Kartų namai”, – pasakojo savo apsigyvenimo šioje įstaigoje istoriją Sandra P.
Jaunai moteriai pasiūlymas apsigyventi valdiškuose globos namuose iš pradžių atrodė žeminantis, tačiau patekusi į juos suprato klydusi. „Gyvendama būtent čia atsitiesiau kaip žmogus. Kartų namų darbuotojos man padėjo susirasti darbą. Dirbdama pamainomis sūnelį atidaviau į savaitinį vaikų darželį. Ilgainiui susitaupiau pinigų ir persikrausčiau į Kartų namams priklausantį butą, kurį man išnuomojo už simbolinę kainą. Beje, gyvendama Kartų namams priklausančiame bute baigiau slaugytojų padėjėjų kursus ir dabar dirbu viename lopšelyje”, – pasakojo savo gyvenimo istoriją Sandra P., eilinį kartą atėjusi į Kartų namus pasikalbėti su čia dirbančiais žmonėmis, kuriems ji dėkinga už nuoširdžią globą.
Išlieka abipusis ryšys
Kartų namų direktorė Ilona Veronika Klimantavičienė čia pradėjo dirbti daugiau nei prieš 10 metų, tapusi socialinio darbo magistre. „Čia atsidūriau atsiųsta Lietuvos „Caritas”. Beje, šiuose namuose sovietmečiu buvo darželis, kurį pati lankiau, – prisiminė direktorė. – Apleistą pastatą padėjo suremontuoti Nyderlandų fondas ir miesto Savivaldybė. Prieš 10 metų čia atsikraustė pirmieji seneliai, įsikūrė jaunos motinos su vaikeliais. Dabar Kartų namuose veikia ir Pagyvenusių žmonių dienos centras, ir Vaikų dienos priežiūros grupė, kurią lanko čia gyvenančių ir jau išėjusių iš Kartų namų motinų ir miesto nepasiturinčių šeimų vaikai nuo 1 iki 3 metų”.
Kartų namų įkūrėja ir pirmoji direktorė Loreta Kudarienė, dabar direktorės pavaduotoja, pažymėjo, kad kasmet į Išėjusių iš Kartų namų motinų ir vaikų paramos centrą užsuka apie pusšimtis buvusių gyventojų, pasiilgusių bendruomenės, žmogiškos šilumos.
„Mes palaikome ir ryšį su buvusiomis mūsų gyventojomis. Pavyzdžiui, pernai Kalėdų proga parengėme dovanėles dviem šimtams vaikučių, kadaise gyvenusių pas mus su mamomis. Beje, priimame po savo stogu ir besilaukiančias vaikelių mamas, ir net su 16 metų vaikais. Priglaudžiame ir nuo smurto šeimoje nukentėjusias moteris”, – sakė L.Kudarienė.
Šioje įstaigoje nuo įkūrimo dienos dirbanti socialinė darbuotoja Jūratė Mugauskienė kartu su kolegėmis jau parengė knygelę, kurioje išdėstyta darbo su jaunomis mamomis ir jų atžalomis patirtis.
Senelių „darželis”
Kartų namuose veikiančiame Pagyvenusių žmonių dienos centre
sklandė pasirengimo šios įstaigos įkūrimo dešimtmečiui nuotaika. Nuo ryto čia susirinkusios žvalios močiutės ir seneliai repetavo savo himną, kuriam žodžius ir muziką parašė taip šio centro lankytojos Aldona Lizdienė ir Milda Klimantavičienė. Padainavusios palinko prie stalo, ant kurio pūpsojo šūsnis gelsvų ir rausvų klevo lapų bei krūva neveltos vilnos. Visų darbų meistrė Donata Babickienė mokė, kaip iš lapų, kurių iš lauko atnešė šio centro senbuviai Petras ir Antanas, sudėlioti rožę ar taip suvelti vilną, kad beliktų tokį rankdarbį lyg paveikslą įrėminti ir ant sienos pakabinti.
Visažinė Ala Udrėnienė, kurią šio centro lankytojai vadina Saliamono žmona, paaiškino, kad moterų rankomis pagamintomis rožėmis apkaišys Kartų namų salę, kurioje vyks šios įstaigos 10-mečiui skirti renginiai. „Čia ateinančių vyrų darbu neapkrauname – laikome juos kaip gyvenimo prieskonius, – juokavo Ala, priminusi rožių lankstytojoms, kad artėja pietų metas. Tie pensininkai, kurių pensijos neviršija 500 Lt, Dienos centre pietauja nemokamai.