Statant šiuolaikinius miestus siekiama atverti upių pakrantes miesto gyventojams, sustiprinti jų gamtinį potencialą, o Kaune užsimota tai sunaikinti
Kauno miesto tarybai nusprendus sporto ir pramogų rūmus statyti miesto centre, Nemuno pusiasalyje (vadinamojoje Nemuno saloje), miesto ir šalies visuomenė ypač susirūpino upių pakrančių naudojimu. Priimtas sprendimas yra nepakankamai pagrįstas vietos gamtos sąlygomis, miesto centro transporto ryšių išvystymu bei miesto žalumos ir vandens plotų sistemos plėtojimo poreikiais. Ši statyba čia turėtų neigiamą poveikį miesto patrauklumui ir gyvenimo kokybei, todėl reikėtų rimtai pagalvoti apie kitą vietą.
Rizikos neišvengtume
Nemuno saloje susiformavęs pusiasalis, kuriame supiltas 6 m aukščio statybos atliekų pylimas, geologinėmis ir hidrologinėmis savybėmis netinka stambiems pastatams statyti. Sąnašinis smėlis ir piltiniai gruntai neatsparūs slėginimui, o pavasario potvynių bei liūčių metu pusiasalio pietinis šonas paplaunamas. Pusiasalis būtų ypač pavojinga vieta kilus netikėtam potvyniui (galimam Kauno HE tvenkinio perpildymui arba jo užtvankos pažeidimui).
Kauniečiai dar prisimena pokariu buvusius Nemuno ir Neries potvynius, atnešusius ne tik materialinių nuostolių, bet ir žmonių aukų. Civilinės apsaugos departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos nurodė miesto valdžiai, kad Nemuno pusiasalis patenka į katastrofinio užtvindymo zoną, kurioje būtina iš anksto rengtis žmonių gelbėjimui potvynio, gaisro ir teroro atvejais. Šiomis sąlygomis nacionalinės reikšmės statinys būtų nepatikimas arba pareikalautų nepagrįstai didelių statybos bei eksploatavimo išlaidų.
Labai padaugėtų automobilių ir teršalų
Kompaktiškai užstatyta istorinė miesto dalis Nemuno ir Neries slėnyje nesudaro tinkamų sąlygų daug individualaus transporto pritraukiančioms funkcijoms. Sovietų valdymo metais Nemuno pakrante nutiestas platus dabar Karaliaus Mindaugo prospektas neturi ryšio su miesto magistralinių gatvių sistema: jo galinės įvažos ir išvažos – siauros vietinės gatvės.
Sporto ir pramogų rūmų bei – už penkių dešimčių metrų – „Akropolio” kompleksas sudarys didelę ne tik epizodinę, bet ir kasdieninę trauką, padidins automobilių susikimšimą senamiesčio ir naujamiesčio gatvėse, dūmų ir dulkių kaupimąsi slėnyje. Individualaus transporto plėtotė istorinėje aplinkumoje mažai suderinama su kultūros paveldo apsauga. Nauji didelio aktyvumo židiniai turėtų būti kuriami atokiau nuo pagrindinio centro, atsižvelgiant į realias galimybes plėtoti magistralinių gatvių tinklą ir organizuoti individualų transportą. Šis principas plačiai taikomas istorinių miestų centrų plėtotėje (Defans centras Paryžiuje, „Sony” ir kitų naujų centrų žiedas Berlyne, „Siemens” arena Vilniuje).
Pusiasalis turėtų būti išsaugotas poilsiui
Nemuno pusiasalis yra svarbus miesto žalumos ir vandens plotų sistemos elementas, kurio reikšmė buvo nustatyta Savivaldybės teritorijos bendrajame plane, o pastaruoju metu ši vieta turėjo miesto parko statusą. Pusiasalį būtina išsaugoti ir plėtoti kaip miesto centro užstatymą atsveriančią erdvę Nemuno slėnyje, miesto gyventojų poilsio vietą, augalų ir gyvūnų buveinę. Nemunas ir laisvos jo pakrantės atlieka miestui svarbias ekologines funkcijas: reguliuoja vietos klimatą ir vandens apytaką, turi didelės reikšmės aprūpinant grynu oru tankiai užstatytą centrą. Miesto gyventojų poreikis ramiai pailsėti gamtai artimoje aplinkoje yra nepaneigiamas.
Nuo senų laikų Nemuno pusiasalis ties Karmelitais buvo žinomas ne tik kaip upių uostas, bet ir paplūdimių vieta. Tinkamai įrengus prieš 30 metų numatytą 28 ha ploto parką, jis būtų ypač vertingas, nes pėsčiomis lengvai pasiekiamas iš miesto centro. Tokiame parke, Nemuno erdvėje, būtų pasiūlytos vietos laukiniams pakrančių augalams ir gyvūnams, susietiems su Nemuno ekosistema. O trečdalį pusiasalio teritorijos užėmę sporto ir pramogų rūmai savo tūriu ir funkcija vyrautų didelėje erdvėje, ir likęs žalumos plotas būtų mažai reikšmingas.
Reikėtų paieškoti kitos vietos
Šiuolaikinėje miestų statyboje siekiama atverti upių pakrantes miesto gyventojams, sustiprinti jų gamtinį potencialą. Vienoje, Dunojaus pakrantėse, buvo išvalyti sąvartynai ir įkurtas didelis parkas, o reguliuojant vandenis padaryta 4 km ilgio 5 tiltais sujungta su miestu dirbtinė sala. Vienos gyventojai didžiuojasi, kad į šią salą draudžiama įvažiuoti individualiais automobiliais. Taip pat kituose didmiesčiuose (Londone, Paryžiuje, Bostone) upių pakrantėse naikinami įvairūs statiniai (griaunami sandėliai, perkeliamos į tunelius transporto magistralės) ir kuriami parkai.
Kauno miesto tarybos požiūris į upių pakrančių naudojimą, paneigiantis anksčiau priimtas miesto bendrojo plano nuostatas, atitinka trumpalaikės naudos siekius, tačiau nesuderinamas su ilgalaikės miesto plėtotės ekologiniais ir resursų taupymo tikslais. Intensyvus pakrančių užstatymas neigiamai pakeistų aplinką.
Vadovaudamiesi šiais argumentais mes kreipėmės į Lietuvos Prezidentą Valdą Adamkų ir Ministrą Pirmininką Algirdą Brazauską prašydami nepritarti Kauno miesto tarybos sprendimui statyti sporto ir pramogų rūmus Nemuno pusiasalyje ir pasiūlyti Savivaldybei surasti kitą, tinkamesnę vietą.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga pasirengusi padėti Kauno planuotojams parinkti tinkamesnę vietą statybai, o Nemuno pusiasalį išsaugoti parkui ir parengti jo plėtojimo programą.
Alvydas Žickis