Beveik metus trukusi diskusija dėl tolesnio Paežerių kaime stovinčios Vinco Kudirkos klėtelės-muziejaus likimo nedavė jokių rezultatų
Iki šiol nesutariama, kaip derėtų pasielgti su 1867 metais statytu vietinės istorinės reikšmės paminklu. Ant Paežerių ežero kranto medinėje klėtyje, menančioje Vinco Kudirkos laikus, muziejus buvo įkurtas 1965 metais. Čia rodoma memorialinė ekspozicija atspindi Tautinio sąjūdžio lyderio „Varpo” redaktoriaus, Lietuvos valstybės himno autoriaus, rašytojo, publicisto, vertėjo, gydytojo gyvenimą ir veiklą.
Iš pradžių buvo manoma, kad šią vietą būtų galima laikyti ir Kudirkos gimtine. Tik neseniai paaiškėjo, kad gimtoji Kudirkos sodyba buvo truputį kitoje Paežerių kaimo vietoje, o į sodybą prie Paežerių ežero, kurią įkūrė rašytojo tėvas Motiejus, Kudirkos persikėlė kiek vėliau. Pirmojo pasaulinio karo metais sodyba buvo sugriauta, liko tik klėtelė, kurią Kudirka ypač mėgo.
Dvelkia pelėsiu
Atgimimo metais ši klėtelė buvo tapusi savotiška sakraline tautinio budinimo vieta, tada traukusia tūkstančius lankytojų.
1991-1992 metais klėtelė buvo restauruota, sušvito naujomis spalvomis. Atnaujintos ekspozicijos, pasakojančios ne tik apie Kudirką, bet ir apie kitus Paežerių kaimo šviesuolius.
Prieš keletą metų lankytojų Paežeriuose ėmė mažėti. Šiandien Kudirkos klėtelė stovi apniukusi, niūri ir dvelkia pelėsiu. Jos durys lankytojams praveriamos labai retai.
Privati nuosavybė
Jau kurį laiką muziejininkams ir Vilkaviškio rajono valdžiai niekaip nepavyksta susitarti su kudirkynę nuosavybėn susigrąžinusių buvusių savininkų palikuonimis.
„Galima sakyti, kad dabar šeimininkaujame svetimame kieme”, – taip susiklosčiusią situaciją įvardijo klėtele besirūpinančio Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas. Anot jo, pačius vertingiausius eksponatus – senąjį smuiką, bufetą, dokumentus – iš nešildomos klėties jie perkėlė į muziejaus saugyklas. Klėtyje teliko tik įvairūs etnografiniai eksponatai, daug knygų. „Suprantame, kad ten jiems saugoti ir eksponuoti sąlygos nėra palankiausios, tačiau nieko negalime padaryti. Mūsų tik ekspozicija, o pats pastatas – privati nuosavybė”, – kalbėjo Žilinskas.
Keli variantai
Muziejaus direktoriaus teigimu, kol kas buvo pasiūlyti du būdai, kaip toliau elgtis su objektu: arba visus eksponatus perkelti į Krašto muziejų, arba muziejui perimti klėtelę savo nuosavybėn.
„Klėtelės savininkų palikuonys, kurių yra trys, mums siūlo ją prižiūrėti penkerius metus pagal sutartį, tačiau mūsų tai netenkina, nes klėtelę reikia remontuoti, o to daryti iš savivaldybės ar valstybės pinigų negalima”, – sakė Žilinskas. Anot jo, audros buvo kiek apdraskiusios klėtelės stogą, lėšų jam remontuoti savininkai dar surado. Tačiau pinigų visai klėtelei restauruoti jie jau neturi.
„Yra ir kitas paežeriečių sukauptų vertybių išsaugojimo būdas – klėtelę atiduoti savininkams. Jau esama pavyzdžių, kai ir privatininkai sugeba tokius objektus tvarkyti. Juoba kad klėtelės savininkai yra užsiminę, kad čia norėtų kurti kaimo turizmo sodybą. Bet kas gali garantuoti, kad jie nesumanys klėtelės nugriauti?” – svarstė Žilinskas.
Panašius susiklosčiusios problemos sprendimo būdus LŽ įvardijo ir vienas Kudirkos klėtelės kūrėjų paežerietis, Marijampolės prezidento Kazio Griniaus memorialinio muziejaus direktorius Vytautas Grinius. Pasak jo, jau ir anksčiau buvo sumanymų perkelti ekspoziciją iš klėtelės į kitą vietą, tačiau jie iki galo nebuvo įgyvendinti. Kaip ir sumanymas ties klėtele pasodinti Kudirkos ąžuolyną.