Klaipėdos „Onegine“ dainuoja ir latviai

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro premjera – P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas” – nenuvylė. Greičiau maloniai nustebino. Akylai stebimi pastatymo muzikinio vadovo H. I. Lapinsch, tvirtai vedami debiutuojančio režisieriaus S. Jačėno, jaunieji pagrindinių vaidmenų atlikėjai įtaigiai atskleidė kuriamų personažų gyvenimus scenoje.
Žiūrovai jau pamatė šešis iš dešimties numatytų spektaklių, kurie bus rodomi iki spalio 29 dienos. Kiekviename dainuoja vis kita solistų sudėtis, nes yra trys Tatjanos (Živilė Lamauskienė, Loreta Ramelienė, Eglė Chisiu), dvi Olgos (Lina Urniežiūtė, Raimonda Jakubėnaitė), du Oneginai (Nauris Indzeris ir Mindaugas Rojus) ir Lenskiai (Žorž Siksna, Mantas Karpovičius).
Eksperimentas, kai yra net trys skirtingos sudėtys, pasirodė įdomus ir naudingas – kiekvienas spektaklis vis kitoks, nes skirtingi ir dainuojančiųjų vokaliniai duomenys, ir sceninė laikysena.
Premjeros išvakarėse kalbėjomės su svečiais iš Latvijos: Onegino vaidmens atlikėju Nauriu Indzeriu ir Lenskiu – Žorž Siksna.

Nauris Indzeris yra sodraus baritono savininkas. Po trečiojo spektaklio maestro Kazys Kšanas pastebėjo, kad dar nebuvo girdėjęs tokio Onegino, kuris operos finale su tokia jėga padainuotų aukščiausiąją natą – muzikinė partija reikalauja didelės ištvermės. Žvalus ir nepavargstantis solistas jau spėjo sužavėti ir publiką, ir kolegas, pramoko lietuviškai – „mano gražuolės”, „košmariukas” – ir kiti žodelyčiai verčia nuolat šypsotis…

-Kada „suradote” balsą?

-Nuo keturiolikos dainavau pank roką, buvau toks pank rokiškas (kvatoja). Elgiausi ir atrodžiau taip, kaip maištaujantis jaunas žmogus – plaukai žali, nosyje auskaras. Mes daug koncertuodavome, įrašėme kelias kompaktines plokšteles, filmavomės videoklipuose, vėliau dainavome repą. O balsą „suradau” vidurinės mokyklos vokaliniame ansamblyje, tąsyk keturiese dainavome liaudies dainą. Staiga mokytojas ir sako: Nauri, ar girdi save? Taip savaitgaliais pradėjau mokytis kitokio dainavimo, turėdavau po keturias, penkias pamokas.

-Vėliau studijavote…

-…Penkerius metus Rygos muzikos koledže, ketverius – Jazepo Vitolio Rygos muzikos akademijoje, ten pat – dvejus magistrantūroje operinį dainavimą. Man pasisekė, nes mokė tikri žinovai – Margarita Gruzdeva – ji, beje, kurį laiką gyveno ir dirbo Lietuvoje, taip pat žymus Latvijos baritonas, dabar akademijos profesorius Bruno Egle. Bendrakursiai jau išsibarstė po pasaulį – Alise Zinovjeva dainuoja mažus vaidmenis Milano La Scalos teatre, Aleksandras Antonenko debiutavo Vienos operoje…Visa tai mano mokytojo nuopelnas.

-O jūs užsukote į Lietuvą.

-Mane pakvietė į Klaipėdoje vykusią operos „Eugenijus Oneginas” perklausą maestro Lapinsch. Jis yra tarptautinio vokalistų konkurso, kuris rengiamas Jūrmaloje kiekvienais metais, komisijos narys. Susipažinome prieš porą metų. Tąkart pelniau žiūrovų prizą ir patekau į finalą, kuris vyko Vienoje. O „Eugenijus Oneginas” – trečia opera, trečias sudėtingas vaidmuo šiais metais. Tarptautiniame operos festivalyje Siguldoje dainavau Alesiją Belinio operos „Somnambula” pastatyme, Jūrmaloje – Eskamiliją Bizė operoje „Karmen”. Greitai, lapkričio 4-ąją, Ventspilyje vėl dainuosiu Eskamilją. Kai dirigentas Lapinsch pasiūlė atvažiuoti, sutikau.

-Kaip vertinate teatro vadovės Audronės Nekrošienės sumanymą dainuoti dešimt spektaklių iš eilės?

-Yra Mindaugas Rojus, mes keičiamės. O galimybę pasirodyti dažnai vertinu labai gerai – taip dabar vyksta visame pasaulyje. Ir dainininkui gerai, nes jis gali įsigilinti į vaidmenį, jį vystyti ir išgryninti. Ir žiūrovui gerai, nes vertina ne pagal vieną atsitiktinę sėkmę ar nesėkmę. Darbas be galo įdomus. Muzikinis vadovas pasižymi ypatingu įžvalgumu ir tiksliomis pastabomis, o režisierius „neužsiciklina”, leidžia improvizuoti, nes vis kitas partneris, nors ir griežtai nustatytoje situacijoje, scenoje veikia kitaip.

-Kurią Tatjaną mylite labiausiai?

-Abi (juokiasi). Jei rimtai, negalėčiau pasakyti, su kuria balsai dera geriausiai, tai tesprendžia žiūrovai. Repetavau su dviem – Živile ir Egle. Živilė scenoje taip panyra į vaidmenį, kad kartais nesulaukiu judesio, kuris duotų pretekstą surepetuotai mizanscenai, bet tai žavu. O Eglė visada elgiasi taip, kaip sutarėme iš anksto. Jos savaip trapios ir tyros.

-O Lenskiai?

-Netkėta buvo sutikti Latvijos populiariosios muzikos super žvaigždę Žorž Siksną čia, toje pačioje Lietuvos scenoje, debiutuojantį operoje. Sekasi gerai, pasišnekam latviškai (šypsosi). O Mantas Karpovičius – jaunas, imlus vokalistas.

-Ar neapmaudu, kad Onegino ir Lenskio dvikovos scena įvyksta užkulisiuose?

-Nesu toks žmogus, kuris ginčytųsi, kad taip ar kitaip negali būti. Paprasčiausiai Žoržas, kai pradėjome repetuoti, režisieriui iš karto pasakė, kad dar nemoka kristi scenoje. Tada ir atsirado sprendimas. Taip, kaip yra dabar, labai netikėta ir įdomu – esu atviras įvairovėms.

-Atvykote jau parengęs Onegino partiją. Ją išmokote Rygoje?

-Taip. Operos dainininkui labai svarbu turėti gerą koncertmeisterį. Aš dirbu su dviem – Akademijoje akompanuoja Silvia Deidule, o Operoje – legendinė Ilze Grinberga.

-Legendinė koncertmeisterė?!

-Ilze Grinberga Rygos operoje dirba, jei neklystu, trisdešimt aštuntą sezoną, išugdė didžiulį būrį pasaulinio garso dainininkų. Dirigentai įsiklauso į jos pastabas, nes ji žino subtiliausius vaidmens atlikimo niuansus, tradicijas. Pasitikiu ja.

-Ar aplankėte mūsų pajūrį?

-Dar nespėjau… Repeticijos, repeticijos – teatre nėra suflerio (juokiasi)… bet, jei atvirai, man jo ir nereikia.

Inteligentiškasis Žorž Siksna, debiutuojantis operoje „Eugenijus Oneginas” Lenskio vaidmeniu, stebina balso stiprumu ir tembro grožiu. Nuostaba buvo dar didesnė sužinojus, kad jis yra populiariosios muzikos žvaigždė Latvijoje.

-Kodėl nusprendėte išbandyti save operoje?

-Daug metų privačiai mokiausi pas įžymųjį Leonidą Zachodniką, kuris po karo yra dainavęs Lenskį Maskvos Didžiajame teatre, gastroliavęs Paryžiaus, Vokietijos, Stokholmo operose. Jis, savo ruožtu, mokėsi pas garsųjį italų tenorą Salvatore Salvati. Kai paklausiau, ar rizikuoti ir pabandyti dainuoti operoje, pasakė, kad galiu.

-Kaip Jums pavyksta ir po daugybės koncertų nenuvarginti balso?

-Estradoje esu seniai – nuo 1977 –ųjų dainavau ansamblyje „Modo”, kurio vadovas buvo Raimondas Paulas, vėliau, kai jis perėjo į filharmoniją, pakvietė į „Big Bendą”, dešimt metų – Latvijos radijo ir televizijos orkestre. Pagal tuometinius įstatymus, įrašydavau aštuonias naujas dainas per mėnesį. Iš viso esu įrašęs virš keturių šimtų dainų. Suprantama, reikėdavo išlaikyti gerą formą, nepertempti ir nenuvarginti balso. Kiti mano amžiaus dainininkai nuo panašių krūvių sunkiai bepadainuoja, o man atsirado galimybė išbandyti jėgas operoje. Beje, Leonidas Zachodnikas dainavimo moko ir kitus latvių dainininkus – maestro pamokas lankė Laima Vaikulė, tik trumpiau.

-Dainuojate nuo vaikystės?

-Iš pradžių mokiausi groti klarnetu, nuo aštuonerių iki dvidešimties metų.

-Klarnetu grojote dvylika metų?!

-Taip, muzikos koledže. Mokytojas buvo geras, bet griežtas. Jis pasakė, kad esu pernelyg tingus, kad puikiai gročiau šiuo instrumentu, todėl pradėjau dainuoti. Dainavimo mokytojo charakteris – visai kitoks, jis švelnesnis…balsas ypatingas instrumentas, reikia labai rinktis, ką ir kaip dainuoti.

-Kiekvieną ankstų rytą, kol vykdavo repeticijos, girdėdavau Jus prasidainuojant. Paprastai dainininkai ilgai miega rytais, kad atgautų jėgas.

-Varnelių muzikoje nereikia. Buvau išvykęs, kurį laiką nerepetavau, nes turėjau dvidešimt šešių koncertų turnė Latvijoje. Kai grįžau, paėmiau natas ir mokiausi, mokiausi. Kaskart, kai užlipi ant scenos, viskas prasideda iš naujo – reikia padainuoti. Kas žino, kur ribos mene?

-Kaip vertinate darbą su jaunaisiais kolegomis?

-Gerai, kad jaunieji solistai gali pasirodyti profesionalioje scenoje. Gal ne visi karjerą padarys, bet turi šansą patikrinti savo jėgas. Debiutuojantiems vokalistams reikia „apšilti”, reikia profesionalios scenos, profesionalaus orkestro. Lietuvoje yra trys muzikiniai teatrai, Latvijoje – vienas, Rygos opera. Esu dainavęs Rygos muzikinio teatro koncertinėse programose, bet jo nebėra. O anksčiau, iki karo, ir Liepojoje buvo du operos teatrai. Skauda širdį dėl tokios padėties.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Klaipėdos „Onegine“ dainuoja ir latviai"

  1. FANAS

    SUPERINIS SPEKTAKLIS! VILNIECIAMS NUSLUOSTE NOSI! SVEIKINU!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.