Tai, kad Seimo narė, Darbo partijos atstovė Vilma Martinkaitienė, pakliuvo policijai neblaivi už vairo, tiesą sakant, nebestebina. Pripratome, kad atėję valdžion žmonės staiga pasijunta išskirtiniai, kuriems daug leidžiama, ypatingi, o kartais net nebaudžiami. Stebina kas kita, o pirmiausia – nenoras policijai pasisakyti savo tikrąsias pareigas.
Birželio 12-ąją, naktį, važiuodama iš savo partijos kolegos Antano Boso gimtadienio Palangos gintaro muziejuje, V.Martinkaitienė Vytauto ir J.Basanavičiaus g. sankryžoje buvo sustabdyta policijos. Jos girtumas buvo patikrintas vėliau, ligoninėje, ir jis nustatytas nei didelis, nei mažas – viso labo 0,7 promilės alkoholio. V.Martinkaitienė nesiginčijo su policija, o tik apgailestavo, kad „padaugino” ir tinkamai neįvertino situacijos. Tačiau prisipažinti policininkams, kad yra Seimo narė – neišdrįso. Pasakė, kad bedarbė. Už tai, kad sėdo prie vairo neblaivi, V.Martinkaitienė vėliau sumokėjo 1 tūkst. litų baudą.
Žinoma, situacijos nieku gyvu negalima lyginti su garsiuoju Vytauto Šustausko atveju, kai šis visiškai girtas važinėjo netoli Klaipėdos, kol, bėgdamas nuo policijos, rėžėsi į sunkiasvorį automobilį. V. Martinkaitienė nebuvo tokia girta, kaip buvęs parlamentaras. Tačiau V.Šustauskas bent jau niekada neapsimetinėjo, kad jis – ne jis. Tiesa, jam gal tai ir nepavyktų, mat kas gi nepažįsta Lietuvoje V.Šustausko. V.Martinkaitienei paprasčiau – jos veido kiekvienas policijos pareigūnas dar neįsiminė. Dar keisčiau, kad visi ir visada juokiasi iš V.Šustausko – ko iš jo norėti, žemas lygis, ubagų karalius. Bet atrodo, kad ne ką aukštesnio lygio už ubagus ir ponios, puotaujančios ne kur kitur, o rūmuose.
Tačiau vis dėlto kaip moteriai šovė į galvą teigti, jog ji bedarbė? Nejaugi tikėjosi, kad niekas to neišsiaiškins? Juo labiau kad panašių pamokų Lietuvoje jau būta.
Prisiminkime Vilniaus apygardos teismo teisėjo Giedriaus Baziulio atvejį. Jis, padaręs nedidelę avariją, taip pat pareigūnams pareiškė esąs bedarbis. Tokia baimė prisistatyti jam kainavo gana brangiai – teisėjas neteko darbo. Jo elgesys buvo traktuotas kaip žeminantis teisėjo vardą.
Ši istorija nuskambėjo gana plačiai, mat netekęs darbo teisėjas dar bandė jį susigrąžinti teismo keliu. Tačiau teismas pripažino, kad G.Baziulis tikrai diskreditavo teisėjo vardą, kad laikinasis Prezidentas Artūras Paulauskas jį atleido teisėtai, tad teisėjui į ankstesnes pareigas sugrįžti nepavyko. Be to, jis trejus metus negalės dirbti teisininku. Keista, kad iš šios istorijos nieko nepasimokė Seimo nariai. O gal jie mano, kad Seimo nario pareigoms nebūtinas toks skaidrumas kaip teisėjams? Kita vertus, mūsų skaitytojai dažnai juokauja, kad dažnas Seimo narys tame Seime nieko neveikia, tad iš esmės ir yra bedarbis. Liūdna, kad taip pat mąsto pati Seimo narė.
Seimo Darbo partijos frakcijos narės elgesį žada svarstyti Seimo Etikos ir procedūrų komisija. Be to, tą patį žada padaryti ir V.Martinkaitienės frakcijos kolegos. Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas, priėmęs gana griežtą sprendimą teisėjo G.Baziulio atžvilgiu, dabar išreiškė pasipiktinimą ir dėl Seimo narės poelgio. Jo teigimu, jeigu jau taip atsitiko ir nusižengei įstatymui, tai, būk malonus, išdrįsk tai pripažinti ir už tai atsakyti. Nė vienam žmogui, o ypač Seimo nariui, nedaro garbės atsakomybės vengimas.
Beje, V.Martinkaitienė, kaip pripažįsta patys jos kolegos, ne pirmą kartą jau būdama Seimo nare prasilenkia su etika. Tiesa, su etika, kaip parodė gyvenimas, ne visai tvarka ir visoje Darbo partijoje, pradedant jos lyderiu. Ir ne tik Darbo partijoje. Visokio plauko atėjūnų yra visose partijose. Tačiau ko dabar pykti, jei patys už šią partiją ir jos žmones metėme savo balsus į urnas. Ką pasėjome, tą ir pjauname. Dabar lauksime Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvadų bei pačios „darbiečių” frakcijos įvertinimo. Tik V.Martinkaitienė dėl savo elgesio tikrai nenukentės taip, kaip teisėjas. Seimo nariai taip paprastai iš šių pareigų neatleidžiami, nes jie turi „alibi” – savo rinkėjus.
Violeta Vilkauskaitė