Pasaulio sunkaus svorio bokso čempionas rusas Nikolajus Valujevas suprato, kad privalo pasukti į sportą, kai jam buvo 12 metų. Gigantas galėjo tapti ir Virgilijaus Aleknos varžovu, mat mėgino laimę disko metimo sektoriuje.
Rusijos gigantas Nikolajus Valujevas neseniai per kovą dėl pasaulio čempiono titulo sutriuškino Monte Barrettą. Niko, kaip jį vadina bokso kovų rengėjai vokiečiai, jau 12 metų išaugo iki 190 cm. „Tada supratau, kad vaikystė baigėsi, – prisimena boksininkas. – Žmonės man skirdavo daugiau dėmesio nei bendraamžiams. Turėjau su tuo susitaikyti, o vienintelė išeitis buvo sportas”.
Tiesa, net pirmasis N.Valujevo treneris Olegas Šaliajevas manė, kad jo auklėtinis, kaip neįprastas reiškinys, tinkamesnis cirkui, o ne profesionalų ringui.
– Ar galima nugalėti N.Valujevą?, – klausė užsienio žurnalistai Rusijos giganto.
– Ne, dabar neįmanoma. Kai nustosiu treniruotis, gal kas nors mane ir įveiks.
– Kodėl pasirinkote boksą? Jums neprastai sekėsi ir krepšinio, ir lengvosios atletikos srityje…
– Mano krepšinio komanda tapo SSRS jaunių čempione. Disko metimo sektoriuje buvo tik sporto meistras, o tai nėra didelis laimėjimas. Boksuotis pradėjau atsitiktinai. Mane pastebėjo O.Šaliajavas. Tapęs profesionalu beveik iš karto iškovojau Rusijos čempiono titulą. Tiesa, pažangą daryti buvo gana sunku, nes pradėjau boksuotis 20 metų. Visi geri boksininkai sportuoti pradeda dar vaikystėje. Man viskas buvo nauja – bėgimas, „skipingas” (bėgimas beveik vietoje aukštai keliant kelius), kova su šešėliu ir panašiai. Iki tol per visą gyvenimą niekam nebuvau sudavęs. Tačiau man boksas patiko iš karto, todėl ir pasilikau.
– Esate toks ramus žmogus, o užsiimate brutaliu sportu.
– O ką? Negi turiu daužyti galvą į sieną, kad mane įvertintų?
– Kalbu apie tai, kad jūsų būdas labai ramus. Visi kalba, kad net eilėraščius rašote…
– Esu boksininkas, o ne poetas. Eilėraščių parašiau žmonai Galinai, ir jie yra asmeniški. Neturiu noro apie juos kalbėti. Galiu tik pasakyti, kad žmona nemetė jų man į veidą ir saugo iki šiol.
– Sudarote jautraus žmogaus įspūdį, bet boksas yra lyg savotiška medžioklė. Ar dažnai šaudote į gyvūnus?
– Pats šūvis man yra neįdomiausia medžioklės dalis. Tai yra epilogas, kulminacija. Man medžiojant labiausiai patinka sekti gyvūnus, ieškoti šūviui palankios padėties. Na, ir tai, kad per medžioklę kažkur toli už miesto susitinkame su draugais – sportininkais, buvusiais sportininkais, kariškiais. Smagu, kad mus skiria skirtingi darbai, bet vienija aistra.
– Esate vienas iš nedaugelio boksininkų, turinčių asmens sargybinį. Kam jums Igoris Fiodorovas?
– Žinau daug boksininkų, kurie turi asmens sargybinius. Igoris mane saugo tik Amerikoje, Rusijoje – ne (truputį įsižeidęs I.Fiodoras įsiterpia į pokalbį ir teigia, kad asmens sargybinius turi visi boksininkai).
– Kas jums iki šiol buvo rimčiausias priešininkas?
Stiprūs varžovai buvo du – Larry Donaldas ir Johnny Ruizas. Tačiau laimėti prieš Donaldą buvo sunkiausia (N.Valujevas nugalėjo taškais – du teisėjai skyrė pergalę jam, vienas paskelbė lygiąsias).
– Jūsų idealas yra Mohammedas Ali. Amerikoje užauga geriausi boksininkai, ten mokami didžiausi pinigai. Ar nenorėtume iš Rusijos persikelti į JAV?
– Man svarbiausia yra Rusija, tačiau jei tektų dažnai kovoti už Atlanto, reikėtų kuriam laikui persikelti. Pavyzdžiui, į Čikagą.
– Jums patinka Čikaga?
– Taip, ten graži architektūra. Ir daug žalumo. Kaip Sankt Peterburge.