„Mašinų kauksmai – Lietuvos miestų muzika”

Barselonietis Chuanas Manuelis Lopezas Molina (Juan Manuel Lopez Molina) apie Lietuvą buvo girdėjęs tik iš draugų pasakojimų. Ir kai šie pasiūlė praleisti savaitės atostogas mūsų krašte, su mielu noru sutiko. Tuo labiau kad šiemet pradėti tiesioginiai skrydžiai Vilnius-Barselona labai palengvino kelionę.

Limuzinų miestas

Vilnius ispanui labai priminė vokiškus miestus – ir savo architektūra, ir net žmonių apranga. Tik gyvenimas čia atrodo daug ramesnis. Lietuvius 42 metų vyriškis apibūdino kaip labai draugiškus ir atsipalaidavusius žmones. Tai, kad daugelis vilniečių mielai laiką leidžia lauko kavinėse, šnekučiuojasi su pažįstamais, gurkšnodami alų, ispanui sukėlė nostalgiją ir priminė gimtąją Barseloną prieš penkiolika metų.

Chuano teigimu, dabar žmonės Katalonijos sostinėje bendrauja kur kas mažiau, visi skuba, dažniau mąsto apie uždarbį nei apie sielų bendrumą. O Vilniaus senamiestis atrodo tarsi sukurtas tokiam maloniam bendravimui. Tuo labiau kad ir kavinių, barų ir restoranų gausa gali patenkinti kiekvieno skonį.

Labiausiai ispaną nustebino limuzinų gausa Vilniaus senamiestyje. Tiek nuolat aplink besisukiojančių limuzinų jis nebuvo matęs per visą savo gyvenimą, nors ne kartą lankėsi ir JAV. Savo įvertinimo susilaukė ir visas Lietuvos automobilių parkas. Čia gali pamatyti ir sovietinių reliktų, ir naujausių prabangių automobilių. Ispanas pastebėjo, kad Lietuvoje daug daugiau amerikietiškų automobilių, nei pavyzdžiui, Barselonoje. Tik truputį keistoka pasirodė svečiui lietuvių vairavimo kultūra. „Lietuviai seniau tikriausiai neturėjo greitų mašinų, nes tik užvedę automobilį, jie iškart stengiasi pasiekti didžiausią greitį…” Na, o signalizacijų gausa ir įvairovė ispaną tiesiog pribloškė. „Atrodo, kad jos yra neatsiejama kiekvieno Lietuvos miesto muzika…”, – sakė svečias.

Gėlės – vyrui?!

Labiausiai barseloniečiui įstrigo Lietuvos kaimo apylinkės. Keliones į užmiestį jis pavadino kelionėmis į praeitį. Neurbanizuotas kaimas, nesukultūrinta gamta tiesiog pavergė ispano širdį. Įdomu tai, kad jam daug labiau patiko ne Trakų pilis, per daug išdailinta ir atnaujinta, kad beveik prarado senovės dvelksmą, kurį tikriausiai ir turėjo omeny Maironis, bet Užtrakio dvaras, kurio apylinkėse jis nesutiko nė vieno žmogaus. Pastatas ir parkas aplink tiesiog žadino fantazijas, ką būtų galima čia įrengti.

Lietuvos keliai, kai keliasdešimt kilometrų tęsiasi miškas, nepakartojami debesų peizažai, ispano teigimu, – geriausias poilsis sielai. „Ir jeigu ne permainingi orai, Lietuvoje būtų nuostabu gyventi.” Žmonės jam pasirodė mieli. Tiesa, lygindamas barseloniečius su vilniečiais, Chuanas pripažino, kad žmonės Katalonijos sostinėje rengiasi daug stilingiau. Ypač vyrai. Ispanijoje bet kokia proga abiejų lyčių atstovai rengiasi labai išrankiai ir net oficialiai. Manoma, kad gerą skonį čia pirmiausia atspindi drabužiai.

Juokingiausiu dalyku Lietuvoje ispanui pasirodė paprotys vyrams dovanoti gėles. Kai pirmą kartą tokį veiksmą jis pamatė Vilniaus kavinėje – net išsižiojo. „Jei tėvui, kad ir jubiliejaus proga, padovanočiau gėlių, mane iš namų išvarytų”, – tvirtino ispanas.

Klaipėda – uostamiestis?

Klaipėdoje ispaną nustebino tas faktas, kad, būdamas uostamiestyje, kol nepamatai kranų miško, negali pajusti jokios jūrinio miesto dvasios. „Meridianas” atrodo lyg iš praeities išplaukęs jūrinio miesto simbolis, greičiau bylojantis praeities nostalgiją. Mieste nepamatysi nė vieno jūreivio, o plaukiant keltu į Smiltynę, uostas atrodo lyg netikras – jame veik nėra laivų.

Tai, kad senamiesčio gatvelėse beveik nėra žmonių, galėtų būti išskirtinis Klaipėdos bruožas. Jam buvo sunku suvokti, kodėl Pilies uostelio teritorijoje tiek nedaug lankytojų ir čia įsikūrusios lauko kavinės – tuščios. Nei Sabonio, nei Lubio kateriai, prie kurių vyriškis matė fotografuojantis lietuvaičius, jam įspūdžio nepadarė. Ispanijoje tokių šimtai.

Ispaną sužavėjo Smiltynė ir visa Neringa. Gyvenvietės sutvarkytos, tačiau esama ir pirmykštės gamtos grožio.

Juodkrantė tapo pirma vieta, kur ispanas galėjo stebėti vejose išdribusius dviratininkus, besimėgaujančius marių platybėmis. Čia tokia ramybė, lyg laikas būtų sustojęs.

Palanga gi ispanui priminė Kosta Bravos kurortų atmosferą, kur poilsiautojai tiesiog atsipalaidavę vaikštinėja centrine gatve arba lauko kavinukėse mezga draugiškas pažintis. Svečio nuomone, infrastruktūra poilsiui čia sukurta visai nebloga, tik Baltijos jūros vanduo ispanams visada bus per šaltas…

Praleidęs visą savaitę Lietuvoje, Chuanas panoro atvežti čia savo vaikus ir parodyti jiems, kaip galima gyventi harmonijoje su gamta ir savimi.

Jolita Kraniauskaitė

„Vakarų ekspresas”

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Įvairenybės su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.