Naują kompozitoriaus Vytauto V. Jurgučio projektą „Time Line”, kurio premjera įvyks spalio 25 d., 19 val., Nacionaliniame dramos teatre (Mažoji salė), „Gaidos” festivalio metu, galima būtų vadinti XXI amžiaus baletu arba modernaus šokio spektakliu.
Tačiau toks apibūdinimas nepakankamai atskleidžia šio kūrinio tarpdiscipliniškumą, nes visgi nurodo į tam tikrus centrinius elementus (šokį ir muziką), atskirdamas juos nuo tradiciškai labiau foninių elementų (dekoracijų, šviesos efektų, vaizdo projekcijų). Tuo tarpu V. V. Jurgučio kūrinyje, kurį pats kompozitorius yra linkęs vadinti tarpdisciplininiu šokio performansu su instaliacijos elementais, svarbi yra būtent integrali naudojamų išraiškos priemonių – garso, plastinių kūno judesių, kinetinės scenografijos, šokėjų šviesolaidinių kostiumų, ultra-preciziškų lazerinių projekcijų ir skaitmeninio vaizdo – visuma. Visi elementai yra sinchroniškai susiję tarpusavyje, jų sąveika gimdo naują daugialypę meninę kalbą. Kompozitorius tiki, kad ateityje atsiras įrenginys, leisiantis laisvai integruoti visas raiškos formas ir galutinai panaikinsiantis disciplinines ribas – savotiškas meta-instrumentas, su kurio pagalba bus kuriamas į žanrus nebeišskaidomas meta-menas. „Time Line” neabejotinai yra užtikrintas žingsnis tokio meta-meno link.
Vytauto V. Jurgučio kūryboje galima pastebėti nuoseklią trajektoriją tarpdisciplininio meno link. Nors jo „profesinė” sritis yra muzika, akivaizdu, kad kompozitoriaus idėjos nebetelpa vien garso formate. Jis kryptingai pereina nuo akustinių ir elektroninių muzikinių kompozicijų (pvz., 2003 m. Švedijoje išleistas elektroninės muzikos albumas „Sound Masks”) prie multimedijinio performatyvaus veiksmo projektų. Tuo pat metu meno/mokslo santykio leitmotyvas, jau ir anksčiau buvęs svarbus kompozitoriaus muzikoje (užtenka prisiminti tokius kūrinių pavadinimus, kaip Telomeros, Lambdezonai ir t.t.), palaipsniui išsivysto į sudėtingų fizikinių ir energetinių reiškinių meninę interpretaciją. Pasitelkdamas elektroninį garsą, skaitmeninį vaizdą, lazerio spindulių metamorfozes ir precizišką šokėjų judesių plastiką, tarpdisciplininis performansas „Time Line” sieks atskleisti žmogaus akims nepastebimą santykį tarp energijos, erdvės, materijos ir laiko, kurie ir yra šio kūrinio teminis pagrindas.
„Šiuolaikinis menas neišvengiamai vis labiau atsiremia į mokslą ir pažangiausias technologijas, nes didėlė dalis menininkų trokšta peržengti fizinių galimybių ribas ir atsisakyti išraiškos stereotipų, kurių daug susiformavo jau ir pačiame šiuolaikiniame mene. Asmeniškai man „disciplininis” stereotipas yra net ir pats girdimas fizinis garsas, jei tik galėčiau, savo muzikines idėjas norėčiau perteikti klausytojui tiesiogiai, be skambančio garso kaip neišvengiamo laidininko. Tikiu, kad yra įmanomos kitokios muzikos formos, nei fiziškai girdima muzika, prie kurios jau labai pripratome. Toks disciplinų suartėjimas yra neišvengiamas,” – teigia kompozitorius.
Muzikinė projekto dalis pratęsia kompozitoriaus gilinimąsi jo paties išrasto „neogardo” stiliaus teritorijoje. Anot jo, „neogardas” apjungia daugelį dalykų, atsiradusių po modernistinio avangardo ir postavangardo. „Time Line” garsas balansuoja ant plonos ribos tarp eksperimentinės elektronikos ir ritmingos elektroninės šokių muzikos, kurios sulydomos į dinamišką originalų skambesį.
„Time Line” plastinio šokio elementą atliks Kauno šokio teatras „Aura”, vienas svarbiausių ir ryškiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio kolektyvų, kuris aktyviai kuria ir koncertuoja tiek Lietuvoje, tiek ir svetur. „Auros” spektakliai buvo rodyti ir apdovanoti daugelyje tarptautinių festivalių užsienyje. Nuo 1988 iki 2004 metų „Aura” dalyvavo 112-oje tarptautinių festivalių. Vytautas V. Jurgutis teigia, kad „Auros” šokėjų plastika (Mantas Stabačinskas, Paulius Tamolė, Lina Puodžiukaitė, Asta Brilingienė, Audra Liškevičiūtė ir Rasa Danilaitė) puikiai atitinka šio projekto idėjas, kurias įsisavinę choreografai Birutė Letukaitė, Yossi‘s Bergas ir Odedas Grafas sukūrė šiuolaikinio šokio bei kūno plastikos kompoziciją.