Senų vaizdų ir naujos muzikos miksas

Kaip ir kiekvienais metais daug naujovių pateikiantis aktualiosios muzikos festivalis „Gaida” šį kartą siūlo dar vieną naujovę – senų vaizdų ir naujos muzikos miksą „Cinemusica”. Spalio 27 d. Šiuolaikinio meno centre įvyks net du „koncertai” – 19 val. prancūzai, o 21 val. lietuviai reanimuos senas tradicijas – nebylųjį ir nespalvotą kiną.
19 val. gan neįprastos sudėties ansamblis iš Prancūzijos Court-Circuit, galintis pasigirti daugelio kompozitorių premjerinių kūrinių atlikimu ir IRCAM (Paryžiaus akustikos ir muzikos tyrimų institutas) elektronikos specialistai atliks kompozitoriaus Yano Mareszo sukurtą muziką legendinio prancūzų režisieriaus René Clairo begarsiam filmui „Paris qui dort” („Paryžius užmigo”, 1923).
Prancūzų kompozitorius Y. Mareszas mokėsi groti fortepijonu, perkusija, džiazine gitara, vėliau studijavo džiazą Berklio muzikos koledže Bostone, bet vis tik krypo kompozicijos link. Jos žinias įgavo Džuljardo mokykloje Niujorke, o vėliau dalyvavo kompozicijos ir kompiuterinės muzikos programoje IRCAM’e pas Tristaną Murailį. Kūryboje kompozitorius nevengia elektronikos, spektrinės muzikos elementų ar neakademinės muzikos naudojimo.
Kinas ir garsai šiomis dienomis – neatskiriami dalykai, tačiau jų santykis savarankiškumo atžvilgiu gali būti įvairus. Y. Mareszas muziką kino filmui suvokia kaip vaizdo kontrapunktą, kurio pagrindinis tikslas – atskleisti filmą, nekreipiant dėmesio į individualų muzikos išskirtinumą. Y. Mareszo kūrinys pagrįstas filmo siužetu, tačiau preciziškai neseka, o labiau komentuoja jį. Pagrindinė filmo tema – laikinumas ir nuolatinė laiko tėkmė bei žmogus esantis tokioje situacijoje, puikiai atitinka muzikines jo kuriamas situacijas.
21 val. Šiuolaikinio meno centre senąjį kiną įgarsins šiuolaikinės muzikos ansamblis Gaida Ensemble, kuris ir buvo suburtas iš geriausių Lietuvos instrumentalistų-solistų atlikti būtent sudėtingiausius lietuvių bei užsienio kompozitorių opusus. Kolektyvo programoms parengti kviečiami skirtingi dirigentai. Šį kartą jam diriguos Robertas Šervenikas taip pat nesikratantis lietuvių kompozitorių kūrinių premjerų ir netradicinių projektų.
Taigi penktadienio vakarą būsite sugrąžinti į lietuviško kino praeitį. Keturi kompozitoriai – Nomeda Valančiūtė, Šarūnas Nakas, Gintaras Sodeika ir Ramūnas Motiekaitis išsirinko skirtingos tematikos filmus ir juos gerokai sutrumpinę, naujai sumontavę sukūrė originalius garso takelius.
Dažnai asketiškumu, tikslumu, racionalumu dvelkianti N. Valančiūtės kūryba įgarsins Raimondo Vabalo filmo „Marš, marš, tra-ta-ta” (1964) montažą. Kaip teigia pati kompozitorė, čia ji atsisakė pagrindinių personažų, meilės linijos, palikdama tik politikus ir karą. Panašiais dalykais domisi ir mėgstantis eksperimentuoti kompozitorius Š. Nakas, kuris panaudodamas Aleksandro Razumno filmo „Ignotas grįžo namo” (1956) ir dokumentinių kronikų „Tarybų Lietuva” (1945-1952) fragmentus nusikėlė į Chruščiovo laikus ir atgaivino kažkada svarbią ideologinę materiją. Pasitelkdamas tradicinį evangelijos žanrą, kompozitorius panardina pagrindinį herojų į šiuolaikinį pasaulį, pasakotoju pasirinkdamas dainininką Igną Misiūra-Tumanovą.
Visi kas mėgsta teatrą, o ypatingai lietuvišką, kurio pavadinimą žymi tik dvi raidės (OK) tūrėtų gan neblogai pažinoti kompozitoriaus G. Sodeikos muziką. Kompozicijos kuriose dera minimalizmo ir džiazo elementai, humoras, žaismingumas ir griežtumas – tai vienas būdingiausių šio kompozitoriaus kūrybos bruožų. Garso takelį jis sukūrė Almanto Grikevičiaus „Ave Vita!” (1969) ir Balio Bratkausko bei Vytauto Dabašinsko „Julius Janonis” (1959) filmų fragmentų koliažui. Jame muzika tūrėtų apjungti filosofinį A. Grikevičiaus kūrinį, kuriame lengvai pereinama iš dabarties į karinę praeitį ir atgal, gretinamos epochos, teigiamas kiekvieno individo vertingumas, neišvengiamas kartų atitolimas bei biografinį filmą pasakojantį apie poeto revoliucionieriaus Juliaus Janonio dramatišką gyvenimą. Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus filmo „Jausmai” (1968) montažą įgarsins Ramūno Motiekaičio sukurta muzika. Kompozitoriaus, kuris domisi rytų kultūra, tylos estetika, vengia muzikos koncertiškumo, kompozicija naujai įprasmins filmą pokario laikotarpiu vaizduojantį pamario žvejų aistrų dramą, bei jų išgyvenamus jausmus.