Platelių ežere mudu su Juozu praėjusį savaitgalį visą dieną blizgėmis „valėme” vandenį nuo žolių.
Įvairių spalvų ir formų blizges, viliokus (taip lietuviškai reikia vadinti „voblerį”), guminukus vilkome, šokdinome beveik po visą ežerą nuo ryto iki vakaro, tačiau nepasisekė apgauti nė pasmirdusios lydekiūkštės.
Jau buvome benukabiną nosis. Ruduo, šalta, ešeriukai nepaslankūs, reikia laukti pirmųjų šalnų.
Ir staiga pamatėme prie nendryno šokinėjančias kuojas.
Važiuodami į žvejybą ilgai abejojome, ar imti plūdines meškeres, ar tik su spiningais braižyti po ežerą.
Gerai, kad užteko proto pasiimti ir plūdinius meškerykočius bei nusipirkti marinuotų kukurūzų.
Tokį žvejybos malonumą jau seniai bebuvome pajutę.
Užteko pašerti žuvį tais pačiais kukurūzais, kuriais gaudėme kuojas, tuoj prasidėjo kibimas.
Stambios puskilograminės žuvys kibo viena po kitos, tik spėk mesti masalą. Tokias kuojas plateliškiai vadina kultuvėmis.
Matyt, žuvys buvo labai alkanos, todėl kibo be jokių plūdžių virpinimo, tampymo. Jei paėmė – plūdė tik niurkt į dugną. Galima pagalvoti, kad ešerys vegetaras atplaukė kukurūzų pagraužti.
Juokas juokais, bet kitame Žemaitijos nacionalinio parko ežere – Ilgyje pernai vasarą esu pagavęs kukurūzu vieną kitą ešerioką.
Jau ne kartą esu pastebėjęs, kuo blogiau pasirengi žvejybai, tuo gali tikėtis gausesnio laimikio.
Mano meškerės valas buvo senas, susuktas. Vėlėsi, pynėsi, sunku buvo numesti tolėliau. Vis nepataikydavau į vietą, kur geriau kimba, dažniau – į nendryną.
Užtat Juozas darbavosi sušilęs, traukė vieną po kitos stambias kuojas, mano pavydui.
Kai šiek tiek apsipratau su meškere, pradėjau toliau numesti, pradėjo viena po kitos kibti ir man.
Įsivaizduoju, kiek būčiau pagavęs, jei būtų pavykę kiekvieną kuoją užkirsti.
Iš pradžių bandžiau kirsti nestipriai – vis pro šalį. Tada Juozas mane pamokė: „Tu duok jai per žiaunas iš visos sveikatos. Žiūrėk, kaip aš”. Ir staigiu plačiu judesiu timptelėjęs meškere valą, parvilko dar vieną kuoją, lyg patvirtindamas savo pamokslą.
Turiu kibirą su kiauru dangčiu žuviai susidėti arba masalui gyvą mailių laikyti. Tokią talpą žvejai vadina „įrajine”. Į tą mano „įrajinę” visa mudviejų sugauta žuvis netilpo. Iš po dangčio dar kyšojo keletas kuojų uodegų.
Kuojos rudenį yra riebesnės nei per nerštą pavasarį. Turėjome progos tuo įsitikinti, kai mudu su Juozu paragavome savo sugauto laimikio – dalį išrūkę, dalį išdžiovinę – su alumi.