Ne vienas tėvų paauglystę išgyvena sunkiau nei jų atžalos
Sunkiausiu vaikų ir tėvų bendravimo periodu vadinama paauglystė daugeliu atveju tėvų išgyvenama kur kas skausmingiau nei jų atžalų.
Kaip išreikšti ir parodyti meilę, dėmesį, rūpestį, kaip elgtis su kasdien vis labiau bręstančiais paaugliais? Ką daryti, kad įprastinis elgesys nebūtų suprastas kaip kišimasis ar kėsinimasis į asmeninės erdvės suvaržymą? Kaip ir ką kalbėti, kad geranoriški pasiūlymai nevirstų nurodinėjimais, o būtų tik nuoširdus rūpestis ir globa?
Psichologų teigimu, atkreipus dėmesį į siunčiamus paauglių signalus, susikalbėti galima net ir šiuo sudėtingu periodu.
Nubrėžia ribą
Anot psichologės Dalios Kujalienės, abiejų pusių – tėvų ir vaikų – elgsena priklausys nuo savijautos. Jei tėvai nenorės suprasti, kad vienoks ar kitoks jų elgesys vaikams nepriimtinas, konfliktas įvyks. Bet kokiu atveju pirmas nemalonaus „susidūrimo” kartas, matyt, neišvengiamas.
Psichologės D.Kujalienės teigimu, dažna tėvų klaida – nenoras įsisąmoninti, kad vaikas auginamas ne sau, o gyvenimui. „Kiekvienas vaikas – ateičiai, tai – neatskiriama tėvų profesijos dalis”, – primena pašnekovė. Reikia susitaikyti iš anksto, kad, atėjus laikui, vaikai išeis ir gyvens savarankiškai. Tačiau daugelis tėvų pajutę, kad iki tol rodyta jų meilės forma vaikams nebepriimtina, sutrinka. Jie nežino, kaip elgtis. Tuomet tolimesnių santykių vaga priklauso nuo tą ribą priėjusiųjų supratingumo ir tolerancijos. Ar sugebės tėvai savo paaugliui duoti tai, ko labiausiai reikia: pakankamai laisvės? O gal nugalės baimė likti nemylimam, atstumtam? Ne kiekvienas suaugęs žmogus sugeba priimti savo atžalą kaip sau lygų. Tuomet ir kyla neaiškumai, prieinama kritinė riba, tėvai dėl visų problemų kaltina paauglystę. Kur kas paprasčiau tokioje situacijoje bendrauti su paaugliu kaip su dideliu žmogumi: rodyti simpatiją, rūpestį, supratimą, išklausyti, paguosti, užjausti… Tai pakankamai ryškūs ir suprantami meilės ženklai.
Niekas nesistebi, kai sakoma, kad kūdikį būtina myluoti, apkabinti, glostyti, nes tai lemia psichinį ir fizinį jo brendimą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie paauglius. Norint, kad jie pajustų meilę, būtina ją išreikšti žodžiais arba veiksmais.
Kuria mitą
Tačiau net ir gražiausi tarpusavio santykiai kartais sudrumsčiami barnių. Patirti bendravimo sunkumų su savo paaugusiu vaiku – visiškai normalus reiškinys. Tėvams labai svarbu neįsižeisti išgirdus šiurkštesnį atžalos žodį ir atminti, kad kiekvieną amžiaus tarpsnį tėvų vaidmuo vaikų gyvenime vis kitoks. Aišku viena – jūsų paauglys turi žinoti, kad jūs pasiekiamas bet kada. Tada prireikus jis žinos, kad gali tikėtis jūsų artumo bei paramos.
Nėra blogiau, kai prisimenamos senos nuoskaudos.
Kartais vaikų brendimo tarpsnį tėvai išgyvena daug sunkiau nei pačios atžalos: padidėjusi draugų reikšmė, vis retesnis laisvalaikis su šeima, nuolatinis bendravimas telefonu, kiek šaltesnis bendravimo tonas, nei įprasta, kuria apgaulingą mitą, kad tėvai vaikams nebereikalingi.
Psichologė D.Kujalienė sako, kad išsigąsti nereikėtų. „Šiuo metu plečiasi vaiko pasaulis, o tėvų reikšmė tikrai nesumažėja, nors tuo metu atrodo kitaip. Kad ir ką paauglys sakytų – geras tarpusavio ryšys ir nuoširdus kontaktas su jumis jam be galo svarbūs”, – tikino specialistė. Vertėtų atkreipti dėmesį: kuo silpnesnis paauglio ryšys su tėvais, tuo didesnę įtaką jam gali daryti aplinkiniai. Todėl labai svarbu, kad bent dalį laisvalaikio praleistumėte kartu. Veiklos pobūdis nėra svarbus. Tai gali būti ir šeimos pietūs ar kasmetinė išvyka į gamtą. Čia svarbiausia – būti su savais žmonėmis.
Pakitęs scenarijus
Spartus gyvenimo tempas ir chaotiška aplinka vyresniems žmonėms kuria nostalgišką nuotaiką. Daugelis jų šiandieninį gyvenimą vadina chaosu, o buvusį stabilumą brangina ir saugo tik prisiminimuose. Aplinka veikia žmones, todėl nereikėtų stebėtis, kad šiandien paaugliai kitokie nei anksčiau: reformos mokykloje, didžiausi reikalavimai, bendraamžių įtaka, nerimas ir neaiškumas dėl ateities apsunkina ir taip pakankamai sudėtingą paauglių gyvenimą.
Dėl pakitusios aplinkos ir šiuo metu vykstančių permainų sudėtingesnis ir suaugusiųjų, o ypač mamų, gyvenimas. Jos kur kas skausmingiau išgyvena vaikų išėjimą iš namų. Moteris, tapusi žmona, paskui mama, susikuria scenarijų su laiminga pabaiga. Tačiau po kurio laiko būtina atitokti, nes scenarijus keičiasi, vaikai užauga. Sunkiausia būna tiems tėvams, kurie nemato savo gyvenimo be vaikų. Pastariesiems užvėrus namų duris, lieka nepakeliama tuštuma.
Būtent vaikų brandos (paauglystės) metu psichologai sulaukia daugiausiai nusivylusių mamų. Motinos išgyvena didžiausią tragediją, nori gyventi savo vaikų gyvenimą, o pastarieji jų neįsileidžia. Kiekvienai mamai atrodo, kad tik ją palietė ši problema, nors tuo pat metu visos šeimos dėl paauglių išgyvena kažką panašaus.
Efektyviausias patarimas paauglių tėvams – skirti kuo daugiau laiko sau arba savo sutuoktiniui. „Nereikia savęs apgaudinėti, geriau bus, jei susitaikysite, kad vaikas palengva tampa vis savarankiškesnis. Savirealizacijos formų iš tiesų labai daug, tereikia pasirinkti tinkamą. Nors sugrįžti prie savęs tikrai nėra lengva. Išgyvenus šį laikotarpį, bus lengviau, o ir vaikai pas tėvus vieną dieną sugrįš. Mamos augins anūkus, ir vėl jausis reikalingos bei mylimos”, – ramino psichologė.