19 metų NBA skautu dirbantis Robas Meursas yra užsitarnavęs nepriekaištingą reputaciją. Galybę jaunųjų krepšininkų per savo karjerą stebėjęs olandas bene pirmas iš krepšinio skautų atrado Lietuvą. Jis kartu su Donnie Nelsonu padėjo Šarūnui Marčiulioniui praverti NBA duris.
Po dešimtmečio, jau dirbdamas NBA čempionų San Antonijaus „Spurs” klube, Robas Meursas prisidėjo prie argentiniečio Emanuelio Ginobilio atradimo. Dar po poros metų NBA naujokų biržoje buvo pašauktas ir Robertas Javtokas, – ir jį, ir daugumą kitų lietuvių krepšininkų Meursas tvirtina pažįstas kaip savo vaikus.
Lietuvoje – dažnas svečias
– Jus galima sutikti daugumoje Europos krepšinio renginių. Kuo užsiimate?
– Pastaruosius 19 metų stebiu krepšininkus visame pasaulyje. Buvau kelių NBA ir Europos komandų skautas, taip pat ieškau naujų žaidėjų „Adidas” kompanijai. Dirbti NBA prieš beveik porą dešimtmečių pradėjau su „Golden State Warriors” klubu. Jam atstovavau septynerius metus. Tuo metu Donnie Nelsonas dažnai vykdavo į Lietuvą, mudu kartu bandėme padėti Š.Marčiulioniui išvykti į NBA. Paskui tiek pat laiko dirbau „Spurs” klube. Pastaruosius tris sezonus darbuojuosi Niu Džersio „Nets” ekipoje. Šiuo metu padedu ir kelioms komandoms Belgijoje, bet pagrindinė mano užduotis yra stebėti krepšininkus.
– Kokia yra NBA klubo skauto diena?
– Skauto dienotvarkė beveik visą laiką priklauso nuo aplinkybių. Per tokius turnyrus kaip Europos jaunių ar jaunimo čempionatai, kai vyksta keletas rungtynių per dieną, stengiuosi kuo ilgiau pamiegoti. Tada skubu į salę, pažiūriu bent 4 rungtynes iš eilės. Mačai trunka 8 ar 10 valandų. Jiems pasibaigus grįžtu į viešbutį, išgeriu arbatos ir einu miegoti. Jeigu keliauju stebėti rungtynių, sakykime, į Kauną, tarp „Žalgirio” ir Bolonijos komandų, dienotvarkė yra kitokia. Dažniausiai atvykstu rungtynių dieną, užsiregistruoju viešbutyje, pažiūriu rungtynes ir grįžęs į viešbutį iš jo išvykstu kitos dienos rytą.
– Kada pirmą kartą apsilankėte Lietuvoje?
– Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi prieš 15 ar 16 metų, vykau žiūrėti keleleto varžybų ir treniruočių stovyklų. Pažįstu daug lietuvių, susijusių su krepšiniu. Jau nesuskaičiuoju, kiek kartų buvau atvykęs į Lietuvą, džiaugiuosi, kad jūsų šalis žengia sparčiais žingsniais į priekį ne tik krepšinyje. Manau, kiekvienas krepšinio skautas, norintis pamatyti ir gerų žaidėjų, ir kur jie atsiranda bei tobulėja, turėtų bent porą kartų apsilankyti Lietuvoje.
Krepšinis Lietuvoje yra tarsi religija. Visi krepšinį supranta ir jį žaidžia. Viską gerai atskleidžia faktas, kad šaliai, kurioje gyvena tik keli milijonai gyventojų, kiekvienais metais pavyksta išauginti tiek talentingų žaidėjų. Šiemet Lietuvos jaunių (iki 18 metų) rinktinė tapo Europos vicečempione, bet tai ne vienintelė komanda, gerai pasirodžiusi Senajame žemyne, – nuo pat jūsų Nepriklausomybės atkūrimo įvairaus amžiaus lietuvių rinktinės yra tarp pajėgiausių Europos ekipų.
Javtoku tikėjo labiau nei Ginobili
– Jums dirbant „Spurs”, šis klubas antrajame naujokų biržos rate pašaukė E.Ginobili. Ar dėl to visi laurai turėtų atitekti jums?
– Tai buvo viso klubo pastangos, mano indėlis nebuvo pats didžiausias. Stebėjau tiek jį, tiek ir kitus žaidėjus, pateikiau informaciją generaliniam vadybininkui bei žaidėjų personalo direktoriui. Jie susidomėjo, pažiūrėjome dar keletą rungtynių, ir sprendimai buvo priimti San Antonijuje.
– Ar buvo sunku atrasti tokį talentą?
– Pirmąkart E.Ginobili pamačiau žaidžiantį Argentinos jaunimo rinktinėje. Jis man patiko, bet neturėjau nė minties, kad kada nors jis bus toks geras žaidėjas. „Spurs” pastarąjį dešimtmetį gerai rungtyniauja, tad jiems tenka šaukimai antrojo biržos rato pabaigoje. Tuomet tenka būti kūrybingam ir šiek tiek rizikuoti. Šiuo atveju viskas susiklostė tiesiog puikiai. Pašaukę E.Ginobili žinojome, kad įsigijome teises į gerą žaidėją. Tačiau kad jis pasieks tokių aukštumų, nebuvo nė minties. Jis nuvyko į Bolonijos „Virtus” komandą, ten daug dirbo, pateko į NBA ir tapo vienu geriausių lygos žaidėjų. Kartais skautui reikia ir šiek tiek sėkmės: atlieki savo darbą, bet niekada nežinai, ar žaidėjas ateityje pasieks tokias aukštumas.
– Po poros metų „Spurs” naujokų biržoje pakvietė ir R.Javtoką…
– Taip. Panašiai stebėjome ir R.Javtoką. Sekėme jo žaidimą nuo jaunų dienų, ir jis mums patiko. Jo atletiškumas yra gero NBA žaidėjo lygio, Robertas žaidžia kietai ir yra kovingas. Kai jį pašaukėme, buvome tikresni dėl jo galimybių žaisti NBA, negu kviesdami E.Ginobili. Labai gaila, kad netrukus jis pateko į avariją, kuri kėlė grėsmę ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. Tačiau kai visi Robertą jau ketino „nurašyti” ir laidojo jo karjerą, jis parodė, koks stiprus yra ir grįžo į aikštelę bei tapo vienu geriausių Europos „centrų”. Labai nustebau, kai R.Javtokas šiemet netapo „Spurs” nariu. Jie siūlė jam kontraktą, bet, matyt, Atėnų „Panathinaikos” pasiūlė daugiau. Tačiau jis dar nėra senas, tad pažaidęs Europoje keletą metų, dar galės užsivilkti NBA komandos marškinėlius.
– Kaip padarė Šarūnas Jasikevičius, į NBA pasukęs savo karjeros viršūnėje?
– Š.Jasikevičius laimėjo viską, ką gali laimėti ne NBA žaidėjas. Nepaisant neiškovotų olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato apdovanojimų, Šarą galima laikyti vienu daugiausia pasiekusių žaidėjų Lietuvos krepšinio istorijoje. Manau, Š.Jasikevičių galima minėti kartu su Arvydu Saboniu ar Š.Marčiulioniu.
Aš jį asmeniškai pažįstu nuo to laiko, kai jam buvo 15 ar 16 metų. Jis priėjo prie manęs ir pasakė: „Užsirašykite mano pavardę. Aš tikrai žaisiu NBA”. Ir tie, kas jį gerai pažinojo, suprato, kad tokie žodžiai nėra niekai. Galbūt sprendimas išvykti į NBA prieš metus nebuvo pats geriausias jo sprendimas, bet jis to tikrai norėjo. Man šiek tiek nesmagu, nes manau, kad Š.Jasikevičius NBA gali rungtyniauti daug geriau negu praeitą sezoną. Indianos „Pacers” žaidimas strigo, treneris pradėjo panikuoti, ir Šarūnas, sezono pradžioje rungtyniavęs daug ir gerai, greitai buvo nustumtas ant atsarginių žaidėjų suolelio. Indianos klubas pradėjo keisti savo žaidimą, perrikiavo komandą, ir jam tiesiog nepasisekė. „Pacers” nebuvo blogas pasirinkimas, iš pat pradžių maniau, kad Šarui tai yra tinkama vieta. Apie tai kalbėjau su Šarūnu, jis sakė tą patį: „Indianoje bus galima daug laiko žaisti, pinigai irgi neblogi, nors jie tikrai nebuvo lemiamas veiksnys renkantis komandą”. Deja, kol kas jam nepasisekė. Tačiau žinant apie jo užsispyrimą ir ryžtą, manau, jis dar bus labai naudingas „Pacers” komandai.