Indijoje eunuchai turi kultinį statusą. Jie yra duoneliautojai arba prostitutės. Jie neša laimę. Arba nelaimę.
Pabaigoje šoka Sima. „Sima, nagi šok, tu tai moki!” – šaukia žmonės. Sima kraipo klubus, jos krūtinė liūliuoja, ilgi plaukai plaikstosi. Ji provokuojančiai žvilgčioja į baro lankytoją Tomą. Taip neišdrįstų elgtis nė viena padori indė.
Tomas atrodo šiek tiek sutrikęs. Simos makiažas, drabužiai ir judesiai – moteriški, bet rankos plaukuotos kaip vyro, o po storu grimo sluoksniu nesunku pastebėti barzdos šerius. Sima yra chidžra. Taip Indijoje vadinami trečiosios lyties atstovai.
Niekas negalėtų pasakyti, kiek Indijoje yra tokių žmonių. Manoma, kad nuo 500 tūkstančių iki 5 milijonų. Trečiosios lyties atstovai dažnai vadinami eunuchais, tiesa, niekas nežino, ar iš tikrųjų jie visi yra kastratai.
Kai Simai sukako 10 metų, tai buvo berniukas Papu. Jis pastebėjo, jog yra kitoks nei visi – pajuto potraukį berniukams, mėgo moteriškus papuošalus.
Netrukus Papu pabėgo iš namų, kad nedarytų šeimai gėdos ir galėtų gyventi taip, kaip jam norisi. Naujaisiais namais tapo trečiosios lyties atstovų buveinė.
Sima sako, kad jie negalintys gyventi nei kaip vyrai, nei kaip moterys, todėl ir laikosi atskirai. Kada nors ji žengs paskutinį žingsnį ir taps tikra trečiosios lyties atstove – bus iškastruota. 24 metų Sima svajoja, kad tada jos oda taps švelnesnė, sumažės plaukuotumas, trumpai tariant, ji taps moteriškesnė.
Tačiau operacija yra oficialiai uždrausta, o ir pinigų neužtenka. Senieji metodai – pavojingi. Tradicinis ritualas yra tam tikra primityvi ir žiauri lyties keitimo operacija.
Eunuchas Dai Ma, atliekantis tokias operacijas, darbuojasi ne skalpeliu. Vienu peilio kirčiu jis nupjauna genitalijas. Žaizda turi ilgai kraujuoti – manoma, kad taip išplaunamas visas vyriškumas. Dažniausiai užgijus žaizdai lieka dideli ir negražūs randai.
„Indijoje chidžros yra vienas paskutiniųjų pasaulyje išnykusių eunuchų kultų”, – sako Dorotėja Riker, tyrinėjanti chidžrų kultą. Tai nėra vien Indijos fenomenas.
Islamo valstybėse, pavyzdžiui, Pakistane ir Bangladeše, irgi galima sutikti chidžrų. Šio reiškinio šaknys glūdi islamo ir induistų kultūroje, taigi chidžros gali išpažinti ir musulmonų, ir induistų tikėjimą.
Apie chidžras sukurta daug induizmo mitologijos sagų. Vienoje jų pasakojama apie jaunuolį, kurį buvo ruošiamasi paaukoti Krišnai. Jaunuolis nenorėjo mirti skaistus, ir Krišna jo pasigailėjo. Jis pavirto gražia mergele ir tapo nelaimėlio jaunuolio žmona.
Kitą dieną mergelė tapo našle…
Visuomenė chidžras atstūmė, bet jos turi kultinį statusą.
Viena vertus, chidžros yra niekinamos ir tapusios pajuokos objektu, tačiau joms priskiriama magiškoji galia, nes jos turi vyriškosios ir moteriškosios energijos bei negali paleisti į pasaulį palikuonių.
Jos garbina didžiąją Dievo motiną (Bahuchara Mata), kuri apdovanoja gebėjimu palaiminti arba prakeikti. Moterys, negalinčios turėti vaikų, prašo jų palaiminimo.
Chidžros dažnai nekviečiamos ateina į vestuves, krikštynas, dainuoja ir šoka, prašydamos atlygio už palaiminimą. Priešingu atveju žada prakeiksmą. Sima sako, kad prakeikimas, einantis iš širdies gilumos, visada veiksmingas…
Provokacija, taip pat ir seksualinė, – chidžrų galios apraiška. Jos ryškiai dažosi ir rengiasi moteriškais rūbais, vaikšto Indijos miestų gatvėmis kraipydamos klubus, elgiasi iššaukiančiai, netgi agresyviai.
Kur tik jos bepasirodo, kyla triukšmas. Jos apsupa įsimylėjėlius ir traukia iš jų pinigus. Neretai įsiveržia į naujakurių butus ir reikalauja pinigų.
Daugelis jų uždarbiauja elgetaudamos ir verčiasi prostitucija. Į chidžrų pinkles dažnai patenka ir užsieniečiai. Sima taip pat dažnai ieško uždarbio parkuose. „Pas mus ateina visokiausių vyrų, – pasakoja ji. – Dieną jie mūsų vengia, o naktį mielai su mumis mylisi.”
Kartais ją sučiumpa policija. Tada ji atsiperka pinigais arba pasiūlo savo paslaugas. Chidžros dažnai nukenčia nuo prievartautojų, patiria smurtą. Iš jų tyčiojasi klientai ir policininkai.
Pagal tradiciją jos gyvena bendruomenėmis vadinamųjų guru namuose. Sima taip pat turi savo guru, jo darbas primena sąvadautojo funkcijas.
„Jis verčia mus labai daug dirbti, atima uždirbtus pinigus”, – skundžiasi ji. Iš 100 rupijų Simai belieka 10. Guru atskaičiuoja už būstą, kyšius policijai, jei reikia, išperka iš policijos. Tačiau Sima pripažįsta, kad guru chidžroms yra reikalingas, nes tai yra jų kulto dalis.
Kartais Sima įsigudrina keletui valandų pabėgti. Tada ji eina į „Mitr” centrą, esantį Delio naujamiesčio vakarinėje dalyje. Ten pasakojama apie AIDS ir siūloma savotiška priebėga, kur chidžros gali būti pačios savimi. Jos bendrauja, geria arbatą, šoka ir dainuoja.
Sima turi romantiškų svajonių. Ji norėtų ištekėti arba bent jau turėti nuolatinį partnerį. Bet tvarkyti namų ūkį ji jokiu būdu nenorinti.
„Aš nenoriu būti antrarūšė”, – prisipažįsta Sima, ir jos žodžiuose girdima panieka. „Antroji rūšis”, jos nuomone, yra moterys. Taigi Sima ir toliau versis prostitucija. Tai irgi jos laisvės dalis.