Jurga Ivanauskaitė: kovoju su slibinu, kuriam vis atauga galvos

Žinoma rašytoja, rikiuodama naujas kūrybines idėjas, derasi su liga, kad suteiktų jai trumpas paliaubas, per kurias spėtų jas įgyvendinti

Beveik prieš metus netikėtai užklupta sunkios ligos rašytoja Jurga Ivanauskaitė ilgokai buvo atsitvėrusi tylos siena. Regis, ji pamažu griūva. Ji vėl dalyvauja draugų susiėjimuose, lankosi teatre, fotografuojasi. Tiesa, jos gali ir nepažinti – taip pakeitusi įvaizdį. Netikėtai net sau pačiai ji tapo blondine: po kardinalių gyvenimo permainų, kurias atnešė liga, nebegalėjo tapatintis su savo senuoju pavidalu.

„Gyvenkime taip, kad nebūtume kamuoliai, paspirti gimimo akimirką ir visą likusį gyvenimą riedantys į mirties vartus”, – ragina ji susimąstyti nelaukiant ribinių situacijų. Net kai labai sunku, ji nepraranda humoro. Ir tikėjimo Dievo malone.

Palieka erdvės ir rudeniui

Toks gražus ruduo už lango, o į atmintį braunasi prisiminimai apie laišką, kurį Jurga Ivanauskaitė parašė jos kūrybos gerbėjams šių metų žiemą, kai susirgusi viena sunkiausių vėžio formų – sarkoma, nebegalėjo dalyvauti Knygų mugėje numatytuose susitikimuose su skaitytojais.

„Ligos buvau nublokšta tarsi į dykumą ar į vienuolyną su itin griežta regula. Neretai ligoninių palatose pasijusdavau it meditacinėse Himalajų olose. Kartais tai man net patikdavo. Mano gyvenime visada buvo „tylūs” ir „garsūs” periodai, atoslūgiai, per kuriuos kaupdavau vidines jėgas potvyniams. „Potvyniai” – tai ne vien buvimas viešumoje, bet ir kūryba, meilė, stiprios emocijos. Kai prikaupiu daug jausmų ir minčių, norisi jais pasidalyti su kitais, taip atsiranda knygos ir paveikslai”, – kalba Jurga.

Šiandien ji džiaugiasi gyvenimu ir kuria naujus planus: „Būtų gerai, kad užtektų laiko ir jėgų juos įgyvendinti. Rikiuodama kūrybines idėjas, lyg ir deruosi su liga, kad suteiktų man šiokias tokias paliaubas, trumpą taiką, per kurią galėčiau kiek galima daugiau nuveikti. Kita vertus, nenoriu, kad veikla ir vėl užlietų visas mano dienas, stengiuosi, kad jose būtų erdvės rudeniui, muzikai, bičiuliams”.

Neseniai baigtas montuoti režisieriaus Algimanto Puipos filmas pagal J.Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus”. Jo premjera numatyta vasarį. „A.Puipos idėja statyti filmą mano kūrybos motyvais buvau labai sužavėta, nes nuo pat vaikystės esu užkietėjusi kinomanė. Šiokių tokių abejonių man kilo skaitant režisūrinį – ne mano, o jau A.Puipos rašytą scenarijų. Rodės, kad kažkas svetimas ardo ir griauna įprastinį mano vaizduotės pasaulį. Tačiau gana greitai suvokiau, kad kai vienas kūrėjas bando perteikti kito kūrėjo vizijas per savo prizmę, kompromisai neišvengiami”, – dalijasi mintimis pašnekovė.

Jai kelias savaites teko pabūti ir filmavimo aikštelėje, kur, stebėdama aktorių vaidybą, režisieriaus, operatoriaus ir visos kūrybinės grupės darbą, tapo tikra būsimojo filmo „fane”: „Neseniai mačiau jau sumontuotą juostą ir nors gal nekuklu taip sakyti, rezultatas man labai patiko”.

Jurga sako, kad nėra arši lietuviško kino kritikė. Jos įsitikinimu, mes nuolat zirziam ir niurzgam, varydami sau vis gilesnius nevisavertiškumo kompleksus, nors turim pakankamai priežasčių džiaugtis. Nuostabu jau vien tai, kad lietuviškas kinas, tenkindamasis visiška „bado dieta”, nenumirė, kad kasmet sukuriami bent keli filmai. Ateina nauja, stipri, revoliucingai nusiteikusi jaunų režisierių karta. Turime kuo didžiuotis ir iš anksčiau sukurtų filmų.

Rašytoja kovoja su dailininke

Nemažai daliai žmonių J.Ivanauskaitės pavardė asocijuojasi tik su jos parašytomis knygomis – romanais, novelėmis, publicistikos ir eseistikos kūriniais, eilėraščiais, pasakomis. O juk ji baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą, vėliau – Dailės akademijoje grafikos specialybę. Yra surengusi keletą parodų. Kuri kūrybinė sritis artimesnė, ji ir pati nežino, nes rašytoja joje nuolatos kovoja su dailininke.

„Tai priklauso nuo sielos būsenos. Kartais iš savęs negaliu išspausti nei žodžio, nei sakinio, sėdžiu prieš tuščią kompiuterio ekraną ir galvoju, kad sugebėjimas rašyti mane apleido visiems laikams. Tada nekovoju su savimi, o piešiu. O kartais nutinka atvirkščiai, net miegodama sapnuoju tekstus, tuomet tapybą atidedu į šalį ir rašau. Nors ir keista, man vis dar atrodo, kad rašytoja esu tik laikinai, kad dar imsiu ir pateisinsiu stalčiuje gulintį dailininkės diplomą. Dailei buvau ruošiama nuo pat vaikystės, turbūt todėl tai labai giliai įsiskverbė į mano pasąmonę”, – svarsto menininkė.

Nors Dailės akademijoje ji įgijo būtent grafikės specialybę, grafikai tikina nebeturinti ne tik laiko, bet ir erdvės – ofortų ėsdinimui ir spausdinimui reikalinga dirbtuvė. Tačiau net studijuodama, tapyba ji žavėjosi labiau nei grafika. Dabar tapyba jai yra vienas pačių didžiausių malonumų. Jurga jau surengė dvi tapybos parodas „Tibeto Mirusiųjų knyga” ir „Angelariumas”. Pastarojoje eksponuoti darbai tapo reprodukcijų rinkiniu „Angelai”, kuris pasirodė pernai.

J.Ivanauskaitės knygų derlius gerokai gausesnis. Iš visų jai mieliausia – „Pakalnučių metai”. „Tai buvo mano literatūrinis debiutas, žengiau į visiškai nepažįstamą, beveik užgintą teritoriją, o tai kvepėjo rizika, avantiūra ir nuotykiais. Kita vertus, jaučiausi kaip niekada laisvai, nes man visiškai nerūpėjo kritikų nuomonė, apskritai nesukau galvos, „ką pasakys kiti”.

Tačiau norėjau pranešti skaitytojams (nė neabejojau, kad jų atsiras), tai, kas man pačiai atrodė nepaprastai svarbu. Su panašia nuostata rašiau „Raganą ir lietų”, o taip pat „Sapnų nublokštus”. Kiekviena knyga atspindi vis kitą mano „likimo spiralės” įviją ir kitokį mano gyvenimo periodą, nors tai nereiškia kad jos – autobiografinės”, – aiškina rašytoja.

Kurį laiką ji ragavo ir žurnalistės duonos, vėliau išėjo knyga, į kurią sudėti tie rašiniai.

„Mano žurnalistinė veikla apėmė gana siaurą sritį – vien tik interviu žanrą. Tuo laikotarpiu sutikau daug nuostabių pašnekovų, kai kurie iš jų tapo mano gerais draugais. Tačiau taip pat prisimenu didžiulį jaudulį ir tai, kad prieš kiekvieną interviu labai nervindavausi”, – tikina Jurga.

Kai sieloje pjaunasi katės

Daugelis mūsų gyvenimu, kiekviena jo akimirka džiaugtis išmoko tik tuomet, kai sulaukė sunkių jo išbandymų. Atrodo, kad Jurgai taip nenutiko, atsijoti tikrus dalykus poreikis atsirado gerokai anksčiau, gal kai leidosi į savo mistines keliones Rytų kryptimi daugiau kaip prieš dešimtmetį. Ko jose ieškojo ir ar rado? Ar šiuo nelengvu gyvenimo laikotarpiu praverčia ši patirtis?

„Man atrodo, kad daugelis žmonių gyvena tarsi iš inercijos: kaip kokie kamuoliai, „paspirti” gimimo akimirką, rieda į mirties vartus. Ribinės, kritinės gyvenimo situacijos priverčia sustoti, susimąstyti ir suvokti, koks laikinas yra žmogus ir kokia didžiulė dovana yra šis gyvenimas, net jei jis skurdus, atmiežtas skausmu bei kančia. Na, o Himalajuose ieškojau ramybės, juk jei sieloje pjaunasi katės, gyvenimo džiaugsmo tikrai nepatirsi. Rytuose kaip tik ir išmokau, kad gyvenimo džiaugsmas, o ne panieka ar neapykanta būčiai, yra pagrindinė brandžios, nušvitusios asmenybės savybė”, – dalijasi patirtimi pašnekovė.

Ji svarsto, kad dabar turbūt yra pasiekusi savotišką optimizmo viršūnę, nes dabartinėje gyvenimo situacijoje nepasiduoti depresijai, nevilčiai, panikai kartais būna labai nelengva. Bet Jurga labai stengiasi. Kai guli ligoninėje, kur kartkartėmis dar reikia išgyventi chemoterapijos kursus, dienos eina įprastu tokiai vietai ritmu, kai ištrūksta į „laisvę”, stengiasi gyventi taip, lyg būtų sveika. Jėgų jai teikia daugybė dalykų – pradedant Kryžiaus kelio malda, baigiant katės murkimu.

Kai labai sunku, jai padeda artimieji ir draugai. „Manau, kad sergančio žmogaus artimiesiems dažnai būna gerokai sunkiau nei pačiam ligoniui. Slaugančiuosius kartais apima beviltiškas jausmas, jog niekuo negali padėti kenčiančiajam. Iš tiesų yra akimirkų, kai kančią lengviau pakelti vienam. Tačiau be artimųjų ir draugų būčiau visai bejėgė ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Sirgdama patyriau, kiek daug yra gerų žmonių, nors taip pat įsitikinau karčia tiesa, kad tikrą draugą pažinsi nelaimėje”, – pasakoja J.Ivanauskaitė.

Ji kartais pamąsto, kad jei galėtų atgal atsukti laiko juostą, keletą epizodų norėtų ne tik koreguoti, bet visai ištrinti: „Jie nieko iš esmės mano gyvenime nepakeitė, bet kainavo brangiai. Turiu omenyje ne kokią nors valiutą, o žuvusias nervų ląsteles ir kankinančių emocijų perteklių. Visada buvau tam tikra sielos avantiūristė, pati sau sakydavau, kad „kas nerizikuoja, tas negeria šampano”, bet kartais rizika pelnytas šampanas baisiai apkarsta”.

Sunkiomis minutėmis ji prisimena jau Anapilin išėjusį Tėvą Stanislovą, su kuriuo Jurgą siejo šilti ir artimi santykiai. Iš jo ji išmoko gebėjimo ištverti, kai tave puola, aršiai kritikuoja, neapkenčia, išmoko atleisti savo priešams ir net labai piktai šunims lojant, varyti savo karavaną į priekį. „Vis dar stengiuosi mokytis būti dėmesinga žmonėms. Stengiuosi net ir absoliučią Dievo tylą priimti kaip malonę”, – svarsto menininkė.

Manyje gyveno įvairios moterys

Senokai viešumoje nesirodžiusi J.Ivanauskaitė daugelį šokiravo Juozo Statkevičiaus surengtame vakarėlyje prieš keletą savaičių pasirodžiusi nebe rusvais ilgokais plaukais, o trumpapalaukė blondinė. Savaime suprantama, kad šį pasikeitimą „surežisavo” liga. Bet netikėtai eksperimentai su įvaizdžiu jai tapo ir smagiu žaidimu.

„Radikalių išvaizdos pokyčių visad vengiau, nors esu buvusi ir varnos juodumo ilgaplaukė, ir raudonplaukė vos ne vertikaliai styrančiais „cheminiu” sugarbiniuotais plaukais.

Dabar taip pat ketinau išsaugoti sau bei kitiems įprastą įvaizdį. Žinodama, kad nuo chemoterapijos prarasiu plaukus, nuvažiavau su drauge pirkti peruko ir netikėtai iš gan graudžios procedūros pasidariau smagų šou”, – prisimena Jurga.

„Matuodamasi vieną peruką po kito, veidrodyje mačiau vis kitas moteris, kurios tikriausiai visad gyveno manyje, bet niekad neturėjo progos pasireikšti. Kuo puikiausiai įsivaizdavau, kad Jurga su Adamsų Mirtišės šukuosena būtų gyvenusi visai kitaip nei Ivanauskaitė a la Merilin Monroe. „Blondinė” atrodė kažkas man absoliučiai svetimo, bet kaip tik ją ir pasirinkau, nes po kardinalių gyvenimo permainų nebegalėjau tapatintis su savo senuoju pavidalu. Naujasis įvaizdis susikūrė tarsi savaime”, – sako moteris.

Sklido gandai, kad jį sukūrė J.Statkevičius, tačiau J.Ivanauskaitė tikina, jog jo paslaugomis dar neteko naudotis: „Žaviuosi tobulu Juozo skoniu, kuris taip šauniai dera su žaižaruojančiu humoru ir net sarkazmu. Todėl tikiuosi, kad gal kada nors jis man pasiūlys ką nors elegantiško, bet pakankamai ironiško”.

Jurga dabar nemažai skaito, tačiau nebegaišta laiko prastoms knygoms ir „laikraštienai”, o stengiasi rinktis vien tik gerą literatūrą. Taip pat nori užpildyti kai kurias išsilavinimo spragas, pvz., perskaityti Dž.Džoiso „Ulisą” ir visą M.Prusto „Prarastą laiką”. „Kaip niekada daug skaitau poezijos, vėl grįžtu prie filosofijos, ypač egzistencialistinės, kurią labai mėgau jaunystėje”, – aiškina rašytoja.

Po truputį ji gilinasi ir į krikščioniškuosius mistikus, atsargiai žengia per Senojo Testamento tekstus. Tačiau kartais praryja ir kokį detektyvą, nes turi bičiulę, kuri jau daug metų jai ištikimai pristatinėja naujausias A.Marininos ar P.Daškovos knygas. „Taip pat ketinu „suvaikėti” ir grįžti prie pasakų, nes mano gyvenimas dabar šiek tiek primena archetipinį siužetą. Kovoju su slibinu, kuriam vis atauga galvos, ir nežinau, ar jį nugalėsiu”, – sako rašytoja.