Jis labiau pažįstamas ne kaip Seimo narys, o protokolo žinovas, nors jau antra kadencija varsto parlamento rūmų duris. Retai skandalų smaigalyje atsiduriantis politikas mielai dalija patarimus, kaip derėtų elgtis aukštų valstybės vadovų priėmimuose ar verslo susitikimuose. Šį kartą daugiausiai kalbėjome apie karališkąjį protokolą ir kaip pagarbiai elgtis su britų monarche. „Svarbu būti natūraliam – tokiam, koks esi”, – nedvejodamas pataria protokolo žinovas.
Regis, po jokiomis kaukėmis jis nesislėpė ir šio pokalbio metu. Atvirai kalbėjo apie pomėgį šokti, sveiką mitybą ir savaitgalio pasivaikščiojimus su dukrele. „Žmogus tampa asmenybe, kai yra harmoningas, savyje derinantis daugybę dalykų”, – sakė parlamentaras bei diplomatinio protokolo ir tarnybinio etiketo ekspertas.
– Pirmadienį istoriniu vadinamą vizitą Lietuvoje pradeda Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II. Ar šios viešnagės metu bus keliami ypatingi protokolo reikalavimai?
– Visi vizitai rengiami pagal bendras protokolo normas, o jis skirstomas į keturias rūšis: diplomatinį, karališkąjį, tarnybinį ir karinį. Patys pavadinimai leidžia suprasti, kokiais atvejais taikomos vienos ar kitos taisyklės. Premjerų, prezidentų vizitai rengiami pagal diplomatinį ir tarnybinį protokolą. Šiuo atveju remiamasi karališkuoju protokolu. Jis labiausiai archajiškas, išsaugojęs daugiausiai senų normų, bendravimo formulių, pompastikos. Jame smulkiai aprašomi pasisveikinimai, aprangos detalės, kaip derėtų keistis vizitinėmis kortelėmis ir kiti panašūs dalykai. Vienaip bendrauja ministras su verslininku, kitaip – karalienė su ministru. Pokalbio esmė, ko gero, bus tokia pati, tačiau jis aprengtas kitais protokoliniais rūbais.
– Lietuvoje viešėjo ne vienos Europos karališkosios šeimos nariai, tačiau nė vienam vizitui nebuvo skiriamas toks dėmesys, kodėl?
– Protokolas yra tarptautinis, nėra lietuviškojo ar britiškojo. Be abejonės, tautos tradicijos daro įtaką tam tikroms normoms. Ne paslaptis, kad šiandieninio protokolo taisykles formavo anglų, prancūzų ir italų kultūros, todėl bendraujant su vienos iš šių trijų kultūrų karališkąja šeima reikalavimų laikomasi itin skrupulingai. Be to, šiandien karališkąją šeimą iš minėtų valstybių turi tik britai. Viena bendrauti su švedų, kita – su britų karališkąja šeima, nors, tiesą sakant, galioja tos pačios normos. Reikia suprasti, kad protokolo reikalavimai – svarbus dalykas. Dar kartą noriu pabrėžti britų monarchijos išskirtinumą. Manau, kad Švedijoje galime išvysti dviračiu važinėjantį karalių, tai Londone tokių dalykų niekada nėra buvę.
– Ar XXI a. nederėtų šiek tiek liberalizuoti kai kurių protokolo reikalavimų. Ko gero, ir patys monarchai jų pernelyg nesureikšmina?
– Asmeniškai nepažįstu Elžbietos II, tačiau ne taip svarbu jos pačios požiūris. Ji – savo tautos atstovė, todėl jei kas nors įžeidžia monarchę, nepagarbiai elgiasi ir su visa šalimi. Karalienė galėtų demonstruoti, kad nieko neįvyko, tačiau taip pažemintų savo šalį. Todėl karaliai pagal protokolą privalo pademonstruoti neigiamą reakciją, jei buvo ne taip sutikti ar priimti. Šis principas galioja ne tik karališkų šeimų nariams, bet ir kitiems aukščiausiems šalių pareigūnams.
– Juk žinome daugybę atvejų, kai aukšti pareigūnai sąmoningai ignoruoja protokolo reikalavimus. Pavyzdžiui, Jūsų minėtos Italijos pavyzdys – buvęs premjeras Silvijas Berluskonis nevengdavo akibrokštų.
– Iš tiesų yra tokių dalykų. Politikai, kaip ir valstybės tarnautojai, turi dėvėti tam tikrą aprangą, bet, pavyzdžiui, Seimo narys į posėdžių salę ateina apsirengęs statybininko kostiumu. Jis pažeidžia protokolo reikalavimus, bet kartu atkreipia spaudos ir visuomenės dėmesį. Galbūt taip išreiškia protestą ir net pelno didesnį rinkėjų palankumą. Kartais dėl šių priežasčių protokolo normos sąmoningai gali būti ignoruojamos. Vertėtų vesti tam tikras sąsajas tarp protokolo ir kalbos. Pavyzdžiui, tam tikra grupė žmonių stalą nusprendžia vadinti meku. Į tokį kolektyvą atėjęs žmogus savas tampa, jei žino šį žodį, nors kalba netaisyklingai. Tam tikroje aplinkoje naudinga nepaisyti ir protokolo reikalavimų. Na, tarkime, dėvėti „linarus”, kad taptum populiarus tarp paauglių.
– Koks tai drabužis?
– Neseniai kalbėjau su gerokai jaunesniu savo svainiu, o jis ir pradėjo – „bleizeriai”, „linarai” ir taip toliau. Išsiaiškinau, ką reiškia šie žodžiai, ir iš karto atviriau ir laisviau pasikalbėjome. „Linarai” – platūs džinsai. Dabar toje aplinkoje esu savas.
– Gal galėtumėte patarti, kaip turėtų elgtis su karaliene aikštėse ir priėmime bendrausiantys žmonės, kad monarchės akyse irgi taptų savi.
– Pasakykime tiesiai, bendravimas bus labai lakoniškas – pasisveikinimas ir galbūt atsakymas į vieną klausimą. Visi suprantame, kad nereikia ypatingo pasirengimo. Svarbu būti natūraliam – tokiam, koks esi. Visi turėtų žinoti, kad pirmajam nedera sveikintis ar tiesti rankos. Be to, į karalienę būtina kreiptis Jūsų Didenybe. Nederėtų pirmiems monarchei pateikti kokių nors klausimų. Didelių mokslų čia nereikia.
– Kai kurie į priėmimą pakviesti senoliai prakalbo apie galimybę užmegzti artimesnius ryšius, galbūt ateityje net susirašinėti.
– Atrodytų įžūlu, jei kas nors paprašytų asmeninio karalienės elektroninio pašto adreso. Visiems piliečiams žinomi oficialūs jos adresai ir telefonai. Jei pati karalienė susižavėtų lietuviu, ji gali įteikti savo asmeninę vizitinę kortelę, bet jokiu būdu nederėtų jos prašyti.
– Ar Jums yra tekę bendrauti su karališkųjų šeimų nariais?
– Buvau susitikęs su Jordanijos karališkąja šeima. Kartu su kitais Europos parlamentarais vykome domėtis, kokius Artimųjų Rytų konflikto sprendimo būdus mato ši regiono valstybė. Su karališkąja šeima bendravome tomis temomis. Liko labai malonūs ir šilti prisiminimai. Monarchai – irgi žmonės. Be abejonės, reikia vertinti jų kilmę. Jordanijos karališkoji šeima nesėdi rūmuose, o aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra aktyvūs, energingi žmonės.
– Ko gero, kalbėjote ne tik apie regiono problemas?
– Kalbėjome pakankamai draugiškai, tačiau pokalbis negali trukti ilgiau nei 40 minučių, tai irgi protokolinė norma. Tas susitikimas nebuvo iš tų, kai susėdi su Maryte ir kalbi apie vaikus, meilužius, namus ir kitus dalykus. Daugiausiai domėjausi jų valstybe, įtaka regione ir pan.
– Ar dažnai, tarkime, oficialiame priėmime atkreipiate dėmesį į ne pagal protokolą besielgiančius žmones?
– Kartais… Nesinori sakyti, kad mane erzina tokie dalykai. Nenoriu kalbėti ir visiškai priešingai. Norisi, kad kiekvienas žmogus žinotų tam tikras bendravimo taisykles. Kiekvienas turime savo nuodėmių, geriau ar mažiau išmanome tam tikrą sritį. Kai tai supranti, iš kitų negali reikalauti tiek, kiek reikalauji iš savęs.
– Norite pasakyti, kad sau neleidžiate nusižengti net menkiausiems protokolo reikalavimams?
– Būtų labai negerai, jei skaitytojai suprastų, kad gyvenu tik pagal protokolą. Žmogus tampa asmenybe, kai yra harmoningas, viską apimantis. Kartais sau leidžiu į darbą ateiti ir be kaklaraiščio. Tiesa, tik tomis dienomis, kai nevyksta jokių oficialių susitikimų. Kodėl tokiomis dienomis nepaišdykavus, nepadarius šou, neatsipalaidavus. Sekmadienį ir su kokiais smuktelėjusiais džinsais labai gerai jaučiuosi. Viskas laiku ir vietoje. Kai su dukra vaikštome po Senamiestį, pamirštu visus reikalavimus.
– Sakoma, kad psichologais dažnai tampa norintieji išspręsti tam tikras savo asmenybės problemas. Gal ir Jūs protokolu pradėjote domėtis todėl, kad jaunystėje visiškai jo nepaisėte?
– Viskas gerokai paprasčiau. Nesu jaunas, man 38-eri, – juokiasi. – Todėl baigiau Maskvos Lomonosovo valstybinį universitetą, tapau diplomuotu diplomatu. Pradėjau dirbti šį darbą, o diplomatui būtina išmanyti protokolo, tarnybinio etiketo reikalavimus. Studijų metais gavau nemažai šios srities žinių, gal negražu girtis, bet baigiau raudonu diplomu. Kai pradėjau dirbti ambasadoje, dar pagilinau žinias. Manau, kad diplomatui ne tiek svarbu kalbų mokėjimas, kaip protokolo išmanymas. Visuomet domėjausi neverbaline bendravimo kalba. Vėliau pats pradėjau dėstytojauti, studijavau Vakarų Europos universitetuose.
– Ar sąmoningai pasirinkote tokią sritį, kurioje Lietuvoje nebuvo daug profesionalių specialistų. Gal vadovavotės paprasta teorija – daugiausiai uždirba tam tikrų sričių ekspertai ir verslo lyderiai.
– Geras požiūris, bet aš apie tai negalvojau. Niekur nesureikšminau atlyginimo, nors dirbau įvairiose srityse – akademinėje, verslo, politikoje. Svarbu, kad darbas būtų įdomus. Savo gyvenime nepritaikiau minėtos teorijos. Jei mokėdavo už mano žinias, dėl to tik džiaugiausi.
– Sakote, kad uždarbis Jums visiškai nerūpi, bet neseniai buvo kilęs triukšmas dėl to, kad iki šiol vedate seminarus.
– Vienam Seimo nariui buvo kilę klausimų, ar nenusižengiau įstatymams gaudamas pajamas iš kitos veiklos. Greitai viskas nurimo, nes Konstitucija numato, kad parlamentarai gali užsiimti kūrybine veikla. Seminarai nėra pedagoginė veikla, nes kiekvienai auditorijai parengiu kūrybinį darbą – pranešimą. Iki šiol neatsisakau tokios veiklos.
– O žmoną dažnai pamokote, kaip derėtų atrodyti viename ar kitame priėmime?
– Turiu gerą žmoną. Ji išmano pagrindines protokolo ir elgesio normas, todėl retai reikia mokyti. Tiesa, jei pastebiu, kad reikėtų kitaip apsirengti ar pasielgti, būtinai atkreipiu į tai dėmesį.
– Tiesiai ir sakote: „Mieloji, tau derėtų persirengti”?
– Be abejonės. Kaip reaguoja? Kartais persirengia, kartais atsisako tai padaryti. Būna visaip. Kartoju, tokios situacijos būna retai. Su dukra kyla daugiau rūpesčių, nes jai – vos aštuoneri. Mergaitė kartais „nugrybauja į lankas”. Ne taip apsirengia, ne taip pasisveikina.
– Ar ne per anksti dukrai aiškinti protokolo reikalavimus, gal ji jau žino, kaip tinkamai pasikeisti vizitinėmis kortelėmis?
– To dar nemokiau, bet ji bendrauja su įvairiausiais žmonėmis, todėl turi žinoti bendras normas. Kada mokyti, jei ne vaikystėje? Mažas vaikas labai greitai viską priima ir įsisavina. Viskas laiku ir vietoje, todėl nekils jokių problemų.
– Žinau, kad praeityje dievinote šokius. Ar dar tenka pasisukti ant parketo?
– Iš tiesų mėgstu šokius. Jie jungia meną, muziką, sportą ir estetiką. Visi šie dalykai yra pozityvūs ir reikalingi. Kiek save prisimenu, tiek šoku. Dar vaikystėje turėjau labai nuostabią mokytoją Pakeltienę. Ne kartą esu tapęs pramoginių šokių laureatu. Mielai nueinu ir į baletą.
– Kodėl Jūsų nepakvietė į LTV laidą „Lietuvos šokių dešimtukas”?
– Politikui negalima. Lietuvoje šokiai nesiderina su parlamentaro įvaizdžiu. Gaila, bet gyvename tokioje visuomenėje. Kai tapau Seimo nariu, nebeeinu ir į jokius naktinius klubus.
– O kodėl nebevalgote duonos ir bandelių?
– Pradėjau senti, o norisi likti energingam, stipriam, gerai besijaučiančiam. Jaunam vyrui tokie dalykai suprantami savaime. Blogai širdį apkrauti antsvoriu. Mano senelis, du mamos broliai mirė nuo širdies ligų. Kartais ir mano širdis duoda suprasti, kad turi specifinių įnorių, todėl stengiuosi jos neapkrauti. Neslėpsiu, kad kreipiu dėmesį į tai, ką valgau. Retai valgau duoną, kiaulieną. Visiškai atsisakiau gyvulinių riebalų. Gal vyrai ir keistai pažiūrės, bet mėgstu salotas. Suprantu, žolė, ką ten valgyti, bet jei turi nors kelis gerus receptus, ta žolė būna labai skani. Mūsų namuose visuomet yra indas su vaisiais. Aišku, mėgstu ir žuvį, bet ne todėl, kad esu Lydeka.
– Ko gero, net neverta klausti, kokia žuvis mėgstamiausia?
– Už lydeką geriau gali būti tik lydeka.
– Anksčiau jas žvejodavote Ispanijoje, kur buvote įsigijęs apartamentus. Kodėl juos pardavėte?
– Iki šiol turiu šiek tiek nuosavybės. Nesu neturtingiausias Lietuvos žmogus. Pardavęs apartamentus šiek tiek uždirbau, bet pirkau ir pardaviau ne todėl, kad gaučiau papildomų pajamų. Mane sužavėjo Ispanijos pietūs, todėl ir įsigijau butą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad sunku administruoti toli esantį turtą.
– Ir pabaigai – kaip pagal protokolo reikalavimus derėtų baigti pokalbį?
– Žiūrint kur, su kuo ir kada. Tai labai plati sritis, reikėtų aiškinti mažiausiai porą valandų, – šypsosi. – Visais atvejais galioja bendra taisyklė: prieš išsiskiriant, būtina atsisveikinti. Taigi viso gero, gero vakaro, iki susitikimo.