Rotušės aikštėje, prie 23-iuoju numeriu pažymėto namo, atidengta paminklinė lenta prof. Juozui Eretui
Į Kauną iš Bazelio atvykę lietuviškai kalbantys J.Ereto sūnus ir dukra stebėjosi, kaip gerai čia žinomas jų tėvo gyvenimas, vertinama jo veikla. Istorikų Danutės ir Eugenijaus Rūkų parengtoje ekskursijoje J.Ereto sūnus Juozas ir dukra Julija aplankė tas Kauno vietas, kuriose gyveno ir dirbo jų tėvas – Lietuvos šviesuolis, publicistas, profesorius, meno ir literatūros žinovas, politikas, filosofas, visuomenės veikėjas. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (KAVB) surengta leidinių apie J.Eretą paroda bei pokalbių ir paskaitų ciklas.
Prižadėjo mirštančiam draugui
Tarp lietuvių šviesuolių, po Pirmojo pasaulinio karo susibūrusių Šveicarijos Fribūro universitete, buvo ir Mikelis Ašmys iš Mažosios Lietuvos. Jis turėjo bene didžiausią įtaką germanistiką, meno filosofiją ir kitus dalykus studijavusiam J.Eretui, buvo jam artimas savo vokiška kultūra. Tai Mikelis Ašmys užkrėtė šveicarą meile Lietuvai. J.Eretas pradėjo mokytis lietuvių kalbos, artimai susidraugavo su studentais iš Lietuvos Kaziu Pakštu, Vincu Mykolaičiu – Putinu, o prieš džiova sirgusio M.Ašmio mirtį prižadėjo jam tęsti lietuvybės darbus.
Pirmas svarbus J.Ereto darbas buvo knyga apie Lietuvą, išleista prancūzų – vokiečių kalbomis. Tad neatsitiktinai nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė pakvietė jį dirbti. Tai buvo 1919 metais.
Kaunas – kietas pabudimas
23 metų J.Eretas pakviečiamas dirbti užsienio reikalų ministro padėjėju spaudos reikalais. Netrukus jis įsteigia nacionalinę telegramų agentūrą ELTA, o kai lenkai įsiveržia į Vilnių, įstoja savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Pasak Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės pavaduotojos Ramintos Antanaitienės pranešimo KAVB šveicariškų leidinių skaitykloje, buvęs šveicarų armijos leitenantas atsisako tarnauti Vlado Putvinskio vadovaujamos Šaulių sąjungos ūkio dalyje ir tampa 1-ojo savanorių pulko vado plk. Kazio Škirpos adjutantu. Vėliau profesorius Stasys Šalkauskis rašys, kad Kaunas J.Eretui buvo kietas pabudimas.
Tapęs Lietuvos Respublikos piliečiu ir krikdemų partijos nariu, J.Eretas buvo išrinktas į antrąjį Seimą, tačiau jam mieliausia buvo akademinė veikla. Jis stovėjo prie VDU lopšio, kūrė Teologojos – filosofijos fakultetą, kartu su V.Mykolaičiu – Putinu buvo vienas ryškiausių šio fakulteto humanitarinio sparno konstruktorių, dėstė literatūrą ir žurnalistiką. Studentai labai mylėjo iškalbų, išvaizdų, inteligentišką profesorių, mėgusį šokti, klausytis klasikinės muzikos, rengtis baltai ir dovanoti baltas ar raudonas rožes, visos studentės buvo jį įsimylėjusios. Tad neatsitiktinai ir vedė vieną iš jų – būsimą pedagogę Oną Jakaitytę iš Sintautų. Kaune Eretai sulaukė sūnaus ir keturių dukterų.
Sėdėjo kalėjime
J.Ereto aštuoniasdešimtmečio sūnaus Juozo neįmanoma pavadinti senoliu – toks jis tiesus, judrus, ištvermingas. Juozas Eretas teigė, kad ne visas jo tėvo gyvenimo kelias Lietuvoje buvo rožėmis klotas – profesoriui teko sėdėti Marijampolės kalėjime. Mat jis Marijampolėje kartu su Pranu Dovydaičiu surengė jaunimo organizacijų kongresą, kuriame pasisakė prieš totalitarizmą Lietuvoje. Tai nepatiko A.Smetonai, ir profesorius J.Eretas kartu su bendraminčiais atsidūrė Marijampolės kalėjime. Būtent tuo metu J.Ereto žmona pagimdė dukrą, kurią sutuoktiniai, matyt, neatsitiktinai pavadino Laisvute, o Pranas Dovydaitis tapo jos krikštatėviu.
Iki mirties gyveno savarankiškai
Dukra Julija prisiminė, kad ji su sesėmis ir broliu visada klausydavosi, ką šneka prie pietų stalo abu tėvai. „Jie diskutuodavo rimtomis temomis. Vakarais tėtis mėgdavo klausytis V.A.Mocarto muzikos – turėjome plokštelių ir patefoną. Kai prasidėjo pirmoji rusų okupacija, šeimai teko slapstytis. Ankstyvą 1941 metų pavasarį pavyko visiems išvažiuoti į Šveicariją. Trys iš penkių vaikų pasirinkome pedagogo specialybę, o sesė Aldona tapo žinoma Šveicarijoje aktorė. Deja, ji jau mirusi. Kaip ir Laisvutė”, – pasakojo Julija Eretaitė, atvažiavusi į Kauną kartu su vyru.
Anot Julijos, namuose tėvai visada kalbėjo lietuviškai. Tad vaikai iki šiol neužmiršo mamos gimtosios kalbos. Anksti, 1954 metais mirus motinai, vaikai pamažu kūrė šeimas ir paliko namus, kuriuose liko tik tėvas. J.Eretas iki pat mirties gyveno vienas. Mirė staiga 1984 metais savo namuose.
Džiaugėsi susitikę
Kauno apskrities viešosios bibliotekos Šveicariškų leidinių skaityklos renginyje, skirtame 110-osioms J.Ereto gimimo metinėms, žinomas Lietuvos XX amžiaus istorijos tyrinėtojas Alfredas Erichas Senas, kurio tėvas, garsus kalbininkas Alfredas Senas artimai bičiuliavosi su J.Eretu, citavo pastarojo laiškus tėvui. Beje, A.Senas, atvykęs į Lietuvą 1921 metais, dirbo J.Ereto pavaduotoju ELTOJE.
Kitas renginio bibliotekoje dalyvis – Baltoskandijos akademijos mokslinis sekretorius Artūras Bliūdžius pakvietė kauniečius į būsimą J.Ereto darbų rinkinio pristatymą. Besidomintieji lietuvių ir šveicarų šviesuolio veikla Lietuvoje turės dar vieną galimybę išsamiau susipažinti su įvairiapuse jo asmenybe, raginusia netapti pinigo ir malonumų vergais, rūpintis Lietuvos ateitimi. Iki gyvenimo pabaigos J.Ereto namų svetainėje Bazelyje kabojo paveikslai su Kauno vaizdais ir viena jaunimo organizacijų kepuraitė.