„Norime, kad mūsų veikla įgytų ne tik labdaros, bet ir kultūrinį, galbūt net auklėjamąjį atspalvį”, – sako projekto „Pax et Bonum” sumanytoja Vilija Grigonytė.
Nuotrauka: © „Lietuvos žinios”Neseniai daugelis Lietuvos bažnyčių buvo virtusios koncertų salėmis. Čia vyko pirmasis tarptautinis sakralinės muzikos ir labdaros projektas „Pax et Bonum” („Taika ir Gėris”). Apie šią nekomercinę idėją pasakoja projekto sumanytoja Vilija Grigonytė.
– Kaip kilo mintis surengti tokį nekomercinį projektą?
– Ši idėja kilo praėjusią vasarą viešint Suomijoje, ten susipažinau su prodiuseriu, kuris rengia panašius projektus. Pamaniau, kad idėją, kai prestižiniai sakralinės muzikos koncertai siejami su labdara, galima pritaikyti ir Lietuvoje. Be to, turime nemažai tokiems renginiams tinkamų architektūros paminklų – šį kartą koncertų salėmis tapo bažnyčios. Savo mintimis pasidalijau su pranciškonų vienuoliais, ir paaiškėjo, kad jie jau seniai norėjo panašaus festivalio, kad jų vykdoma labdaringa veikla būtų jungiama su aukšto lygio muzikos projektais.
– Koks šio labdaros projekto tikslas?
– Vienas pagrindinių tikslų – finansiškai padėti reabilitacijos centrui Pakutuvėnuose, kur susirenka žmonės, turintys problemų dėl alkoholio ir narkotikų, ištikti kitokių nelaimių. Rinkdami labdarą siekiame jiems pastatyti patogesnius namus. Koncertus organizuojame dėl žmonių, kurie gyvena senelių namuose, ligoninėse, kolonijose ir kalėjimuose; norime su jais bendrauti. Norime, kad mūsų veikla įgautų ne tik labdaros, bet ir kultūrinį, galbūt net auklėjamąjį atspalvį.
– Kaip atlikėjus priėmė tokia publika?
– Tiesiog puikiai. Mane sujaudino, kai Vilniaus gerontologijos centre surengto koncerto metu salėje mačiau vien baltas senelių galvas. Maždaug trečdalis žiūrovų buvo neįgalūs ir sėdėjo vežimėliuose, tačiau jie buvo šventiškai pasipuošę – moterys apsirengusios geriausiais savo drabužiais, segėjo seges. Ten dirbančios seselės pasakojo, kad negalės kamuojamiems žmonėms tikrai sunku taip pasipuošti. Tai buvo didžiulė šventė, nes po koncerto jie galėjo pabendrauti su savo mylimais artistais ir net su dvasininkais – manyčiau, tokio amžiaus žmonėms šie dalykai itin svarbūs.
– Kaip jums sekėsi rasti bendraminčių, juk atlikėjai koncertavo be atlygio?
– Atlikėjai prie šio projekto prisidėjo gera valia. Padengti galėjome tik jų kelionės išlaidas, kad nepatirtų nuostolių. Dalis atlikėjų jau seniai bendradarbiauja su pranciškonais, todėl jie jau įpratę savo talentu, laiku ir dėmesiu dalytis su kitais. Visi, kuriuos kalbinome prisidėti prie šios idėjos įgyvendinimo, nedvejodami sutiko.
– Su kokiais sunkumais susidūrėte įgyvendindama šį projektą?
– Didžiausias sunkumas – surinkti pinigus. Reikia nuolat vaikščioti po įvairias įstaigas, skambinti, tai atima daug laiko ir energijos, o diduma darbo nueina veltui. Gal kiek per vėlai pradėjome tuo rūpintis – projektu susidomėjimo tikrai nemažai žmonių, bet daugelio biudžetinės išlaidos buvo jau suplanuotos. Galiu tik pasidžiaugti, kad sutikau daug geranoriškų žmonių, kurie labai stengėsi dėl šio projekto įgyvendinimo.
– Ar imdamasi šio projekto nejautėte, kad rizikuojate, kad jūsų geranoriškumas gali būti nesuprastas ar netgi nereikalingas?
– Žinoma, kad buvo abejonių, bet jei iš pat pradžių manai, kad gali nepasisekti, neverta nei pradėti. Iš pradžių privalai tikėti savo idėja. Kadangi man pačiai ši mintis patiko, maniau rasianti atgarsį visuomenėje. Atgarsis pateisino mano lūkesčius, nes didieji renginiai pritraukė pilnas sales žiūrovų. Per dvi savaites trukusią akciją įvyko 30 koncertų, svarbiausi – Bernardinų bažnyčioje.
– Į kokią publiką orientavotės, ar tai nebuvo vien inteligentijai skirti renginiai?
– Tikrai nesiorientavome vien į inteligentiją. Pirmiausia galvojome apie tą socialinį sluoksnį, kuris negali sau leisti nusipirkti bilietų į Operos ir baleto teatro ar filharmonijos koncertus. O amžiaus riba, manau, nesvarbi, nes jei žmogus iš prigimties smalsus, tai jam tokie renginiai bus įdomūs. Šiuose koncertuose skambėjo tik tikri, nepaviršutiniški kūriniai, atliekami neabejotinai talentingų žmonių.