Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė

Šį savaitgalį sukanka penkeri metai, kai Anapilin išėjo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas

Be šio Santarvės Žmogaus Vilniuje ir Lietuvoje atrodo tuštoka ir liūdna. „Jis ėjo visur, kur buvo šaukiamas, neatstūmė nė vienos rankos, kuri tiesėsi į Jį, nė vienos širdies, kuri ieškojo supratimo, paguodos, atleidimo, – knygoje „Širdies neatskiriamasis“ apie Monsinjorą rašo jo bičiulis poetas Justinas Marcinkevičius. – Kiek veidų nušvisdavo jam pažvelgus, kiek skausmo ištirpdavo, kiek nevilties užbraukdavo Jo žodžiai. Tai buvo tarsi dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio, neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsibusti, nušvisti, susitelkti žmogaus ir Tėvynės kūrimui. Monsinjoras buvo vaikščiojanti meilė“.

Palikimas žmogaus, kuris būdamas mirtinas ligonis pajėgdavo bent trumpam pabėgti iš ligoninės pašventinti mokyklų, namų, pasakyti prakalbos arba į paskutinę kelionę palydėti žmogaus, kurio kiti kunigai nenorėjo laidoti, yra beribis. Todėl nestebina tai, kad apie Monsinjorą, kuris pats nerašė atsiminimų ir nepaliko jokių dienoraščių, po jo mirties buvo išleistos keturios knygos. Pasakojimai apie šį žmogų, jo išmintį ir pokštus, nuskaidrindavusius apniukusį gyvenimą, iki šiol keliauja iš lūpų į lūpas.

Kartą ėjau į kapines pas Monsinjorą ir prasitarusi apie tai gėlių pardavėjai gavau Jam skirtą puokštę, už kurią moteris pinigų neėmė. Ji džiaugėsi turėjusi laimę sutikti Monsinjorą. Tokių Monsinjorą sutikusių ir jo gerumą patyrusių žmonių yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Sekmadienį Vilniaus arkikatedroje, kur Jis ilgus metus dirbo klebonu, bus aukojamos šv. Mišios. Prie sostinės Pylimo gatvės 6 namo, kur gavęs kompensaciją už Sibiro lageryje praleistus metus Monsinjoras buvo nusipirkęs vieno kambario butuką, bus atidengta memorialinė lenta.

Pasak Monsinjoro bičiulės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, istorijos, kurią papasakojo kita Monsinjoro bičiulė, Zita Žemaitytė, siųsdavusi jam į lagerį knygas, analogo pasaulyje nerasi, ji irgi verta atminimo lentos. Knygoje „Širdies neatskiriamasis“ Zita Žemaitytė prisimena, kaip atsikėlęs iš Varėnos Monsinjoras keletą metų dirbo vikaru Vilniaus Šv.Rapolo bažnyčioje: „Gyveno bažnyčios palėpėje įrengtame kambarėlyje su prikabintu balkonėliu. Kartą Monsinjoras skaitė naktį, girdi, kažkas krebžda naktį už lango. Atidaro, o ten žmogus, įsikibęs į atbrailą, stengiasi įlipti į balkoną. Tikslas aiškus – apiplėšti. Ir ką daro Kazimieras? Ištiesia nabagui rankas, kad tas nenukristų. Vagis įsikepurnėja pro balkoną, o Monsinjoras greitai jam verda arbatą, duoda šiltus drabužius, nes „svečias“ sušalęs ir varganas…“

Monsinjoro bute, tiksliau – jo virtuvėje, buvo galima sutikti ir garsių politikų, ir ryškiausių menininkų, ir tų bedalių, kurie neturėjo pinigų duonai. Monsinjoro įkurtos slaptos Nekaltų bernelių gelbėjimo draugijos narių sąraše buvo ir prezidentų, ir kalinčių Seimo narių, ir verslininkų. Kiekvienam jis rasdavo tinkamą paramos ar užuojautos žodį, su kiekvienu galėdavo kalbėtis jam artimomis ir rūpimomis temomis.

Daujotytė-Pakerienė, savo knygoje „Žmogus ir jo kalnas“ daug dėmesio skyrusi Monsinjoro bendravimo, patarnavimo misijai, palygino Jį su Biblijos sėjėju: „Kai sėja grūdą, vienur jis sudygsta, kitur sunyksta. Sėjėjas juk nesirūpina. Taip man Monsinjoras – sėjėjo figūra. Kai jis šventina bankus, dalyvauja nežinia kur ir nežinia su kuo. Jeigu sudarytume sąrašą, kur lankėsi Monsinjoras, būtų įspūdingas. Ne jo reikalas, ar ten dygsta sėkla, ar ne. Ar ji kris ant akmens, ar į dūšią, kur ji niekada neprasikals. Jis nesidomėjo nei vardais, nei pavardėmis. Kiekvieną akimirką buvo pasiruošęs kalbėti su kiekvienu lyg būtų seni pažįstami. Jis sėja, ir sėja, ir sėja.“

Monsinjoras, nemėgęs „činovnikų“ ir „bezdušnikų“, kai kada užkibdavo ant jų kabliuko, tačiau dėl to nesikrimsdavo. Dirbo kunigo darbą ir atsidavęs tarnavo žmonėms. Paklaustas, kaip gyvena, atsakydavo: „Stengiuosi šventai, bet ne visada išeina“.

Šiais netikrų pranašų, aplamdytų vertybių laikais Monsinjoro žodis būtų labai svarbus ir reikalingas. Neabejoju, kad ir dabar Jis kalbėtų apie dvasios vertybes, cituotų savo mėgstamą rašytoją Fiodorą Dostojevskį ir vėl lygintų save su mėgstamu knygos „Broliai Karamazovai“ veikėju Alioša.

„Jeigu negali nieko padaryti, atleisk klystantiesiems, daryk gerus darbus, gyvenk ir padėk gyventi kitiems“, – nevilties akimirką abejojančiai sielai patardavo Monsinjoras. Taigi geriausias Monsinjoro atminimo pagerbimas – atleisti ir daryti gerus darbus.

P.S. Šv. Mišios už Monsinjorą bus aukojamos sekmadienį 12.30 val. Vilniaus arkikatedroje. Memorialinė lenta atidengiama 14.30 val. prie Pylimo gatvės 6 namo, Monsinjoro kapas Antakalnio kapinėse lankomas 16.30 val.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.