Jos Didenybė karalienė Elžbieta II savo rezidencijoje Bakingamo rūmuose nuolat rengia priešpiečius įvairių visuomenės sluoksnių atstovams. Su savo vienmečiais, 80 metų sulaukusiais žmonėmis, ji panūdo susitikti ir Vilniuje. Į priėmimą rotušėje karalienė pakvietė paprastus Lietuvos piliečius iš visų dešimties apskričių.
„Dabar jau visi žinos, jog esu aštuoniasdešimtmetė”, – atsiduso marijampolietė Onutė Bartuškienė, iki šiol santūriai nutylėdavusi savo amžių. Ji tapo viena iš dešimties Jos Didenybės Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II viešnių. Visi žino, kad monarchė Lietuvoje pageidavo pabendrauti su bendraamžiais.
Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje išsiuntė vardinius kvietimus dešimčiai paprastų mūsų žmonių kitą savaitę Vilniuje susitikti su Elžbieta II. Šviesiausius, garbingiausius aštuoniasdešimtmečius parinko apskričių administracijos, joms talkino savivaldybės. Karalienei kompaniją sudarys buvusios pedagogės, tremtinės, tautodailininkė ir net paprastos gamyklų darbininkės.
Karaliaus dukra
Panevėžio apskričiai atstovaus biržietė mokytoja Aldona Černiauskienė, apdovanota ordinu „Už nuopelnus Lietuvai” ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu.
„Man šie metai stebuklingi. Jaučiu pakilimą, gal dėl to, kad sulaukiau garbaus jubiliejaus. Buvau apdovanota padėkos raštu už aktyvią visuomeninę kultūrinę veiklą. Mūsų gausus literatų klubas „Versmė” atšventė dešimtmetį. Dar kartą perskaičiau Williamą Shakespeare’ą ir jį sekdama pradėjau rašyti sonetus”, – moteris vos spėjo diktuoti, kokį turiningą gyvenimą gyvena.
Nė sapne nesapnavo, kad išpuls laimė ir garbė susitikti, pabendrauti su Anglijos karaliene. Nors kodėl ne? „Esu Karaliaus duktė. Taip, mano tėtis Anupras Karalius buvo žinomas žmogus Biržų krašte. Dirbo gimnazijos mokytoju, dėstė anglų kalbą. Važiavo į Angliją tobulinti žinių”, – pasakojo mokytoja, vienoje mokykloje išdirbusi 53 metus.
Ponia Aldona didžiuojasi, kad gimė tais pačiais metais kaip karalienė. „Malonu tarp didelių žvaigždžių maža žvaigždele mirksėti”, – sakė ir paminėjo 1926-aisiais gimusius prezidentą Valdą Adamkų, aktorę Galiną Dauguvietytę, Kubos prezidentą Fidelį Castro.
Tris vaikus išauginusi moteris džiaugiasi anūkais. Tuo metu, kai ji dalyvaus susitikime su karaliene, sūnus Mindaugas bus baigęs piligrimo kelionę į Jeruzalę. Grupė maldininkų kelionę pradėjo nuo Kryžiaus kalno, o baigs ją ant Mozės kalno Jeruzalėje. Golgotos bažnyčioje šv. Mišias aukos Panevėžio vyskupas.
Kalbos apie pensiją ir šildymo kainas – tabu
Mokytojai iš Marijampolės Bartuškienei niekas neduoda 80 metų, todėl ji ir nesigiria sulaukusi tokio garbaus amžiaus. Tai išdavė kvietimas į garsiausios pasaulyje monarchės pokylį.
Susitikimui su karaliene marijampolietė pasisiuvo naują kostiumėlį. Moteris sakė neketinanti su Jos Didenybe kalbėti nei apie pensijas, nei apie šildymo kainas. „Šios temos – tabu”, – nukirto buvusi Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja. Ji prisipažino, jog didžiuojasi gavusi kvietimą į karališkąją puotą, tačiau neslėpė, kad kankina ir jaudulys.
Moteris LŽ pasakojo visą gyvenimą skyrusi mokiniams. Tik išėjusi užtarnauto poilsio dar beveik 10 metų dirbo savivaldybėje kalbininke. Pati išaugino sūnų, pasirinkusį mediko specialybę. Anūkas Arminas taip pat studijuoja mediciną Vilniaus universitete. Anūkė Gabija – penktokė.
Dovana viešniai
„Viena akis juokiasi, kita – verkia”, – išdavė savo jaudulį Šiauliuose gyvenanti aštuoniasdešimtmetė tautodailininkė Silva
Lukšienė. Moteris, išgirdusi, jog yra kviečiama susitikti su karaliene, pradžiugo, kad ją atsimena, geru žodžiu mini, ir susigraudinusi dėl to paties apsiverkė. Beje, Šiaulių fotografai, paveikslavę Lukšienę, teigė, esą jos ir karalienės veido bruožai panašūs.
Ponia Silva rengia Elžbietai II staigmeną – veža dovaną. „Nors pirštai jau nebe tokie lankstūs, numezgiau karalienei dvi balto lino staltiesėles. Noriu dovanoti. Per priėmimą bus galima turėti tik rankinę, tad mano dovanėlė kaip tik tilps”, – pasakojo šiaulietė.
Megzti ir nerti ji išmoko vaikystėje. Tie rankų darbai guodė ilgais vakarais, dažnai gelbėjo ir nepritekliaus metais. Mat gyvenimas moters nelepino. Lukšienė, perėjusi tremties golgotas Sibire, nebetikėjo, jog kada nors grįš į Lietuvą. Su seserimi jai teko ištverti šaltį, badą, katorginį darbą. Mama mirė, kai Silvai buvo dešimt. Sugrįžus tėvynėn buvo nelengva pradėti gyvenimą iš naujo, teko sunkiai dirbti mėsos kombinate.
Su Didžiąja Britanija ponią Lukšienę sieja ir asmeniniai ryšiai. Ji kasdien laukia žinių iš Elžbietos II valdomos šalies – ten gyvena šiaulietės sūnus su šeima. Kaip visi išvyko užsidirbti.
Vienintelis vyras
Karalienės bendraamžių būryje bus vienintelis vyras – Julius Baublys iš Dzūkijos. „Man teko nepaprasta laimė. Žinoma, jaudinausi, bet sykiu ir netveriu džiaugsmu”, – prisipažino 54 metus mokyklai atidavęs ilgametis švietimo darbuotojas alytiškis Baublys.
Alytaus šviesuoliu vadinamas mokytojas net išėjęs į pensiją domisi viskuo, kas dedasi mieste, savivaldybėje, apskrityje. Tačiau
daugiausia laiko skiria sodo darbams. Augina bites ir pats suka medų.
Laukiamiausias Baublio namuose – proanūkis Simas, su tėvais gyvenantis Šveicarijoje. „Dažnai atvažiuoja aplankyti, tik Simas nekalba lietuviškai, bet supranta. Norėčiau, kad mudu susišnekėtume”, – pasiguodė prosenelis ir prisipažino, jog anksčiau, kai dirbo, viskam laiko užtekdavo, o dabar jo labai stinga.
Darbininkė iš linų fabriko
Bronislavą Rakauskienę iš Utenos apskrities Saldutiškio seniūnijos vykti į susitikimą su Elžbieta II paragino miestelio seniūnas. „Prikalbino mane, nors ir pati norėjau pamatyti karalienę iš arti”, – prisipažino ponia Bronislava.
Paprasta darbininke Panevėžio linų fabrike dirbusi moteris niekada nemanė, kad galėtų dalyvauti karališkame priėmime. Ji sakė vos gavusi kvietimą nėrusi į miestą nusipirkti naujo gražaus kostiumėlio.
Rakauskienei taip pat teko ragauti tremtinės duonos. „Mamą suėmė 1946 metais, mane su sese – 1948-aisiais. 1956 metais grįžome į Lietuvą iš Mordovijos. Dirbau kolūkyje, vėliau ištekėjau, išvažiavau į Panevėžį. Užaugo dvi dukros, dabar auga šeši anūkai, vasarojantys pas mane”, – gyvenimą keturiais sakiniais bandė nupasakoti moteris.
Dabar garbaus amžiaus sulaukusi Bronislava – nepakeičiama dainininkė „Sadulos” chore. Gieda su sese ir bažnyčios chore. Abi gyvena nusipirktame bute, ūkio neturi, tik mėgsta pasikapstyti savame darže. Bronislava žiūri televiziją, seka politinius įvykius, skaito spaudą.
Nesilaikė protokolo
Kaunas nutarė nesilaikyti Didžiosios Britanijos ambasados Vilniuje nustatyto protokolo. Kauniečių atstovei – profesorei Liudai Šiaučiukėnienei – trūksta trejų metų iki aštuoniasdešimties, tačiau apskrities atstovai teigė kitos tokios šaunios, šmaikščios, energingos ir įdomios moters neradę.
„Vyresnio amžiaus žmones greitai skubama nurašyti. Be reikalo. Juk ir Didžiosios Britanijos karalienės pavyzdys rodo, kad stipri asmenybė gali sėkmingai valdyti valstybę. Nepasiduodu ir aš. Sulaukusi 77-erių dar dirbu Kauno technologijos universiteto Edukacijos institute. Turiu daug doktorantų. Džiaugiuosi darbu ir galimybe bendrauti su jaunimu. Jaučiuosi reikalinga”, – dėstė gyvenimo kredo profesorė.
Jos hobis – skaitymas ir maudynės. Iki vėlyvo rudens kiekvieną rytą moteris maudosi ežere. Prirašė sau rimtą dietą ir pavadino ją MV. Tai reiškia – mažiau valgyk. Poveikis puikus: 10 kilogramų kaip nebūta, tad susitikimui su karaliene profesorė įsigijo naują kostiumėlį – 2 dydžiais mažesnį nei pirkdavo anksčiau.
Ilgas kelias į laisvę
Vilnietę Bronislavą Ivanauskienę radome pensione „Tremtinių namai”. Čia ji sakė nesijaučianti vieniša, nes nuolat lanko dukra ir sūnus. Štai ir dabar, sužinojusi, kad mama dalyvaus karalienės priėmime, dukra pasirūpino garderobu.
Moteris apsivilks kuklų klasikinį kostiumą, pasidabins balta palaidinuke. Ponia Bronislava iš spintos ištraukė parodyti juodus lako batelius, prie jų pritaikytą rankinę.
Vilnietės gyvenimo istorija padarytų monarchei įspūdį. Ivanauskienė net dukart buvo ištremta į Sibirą. Kartu su tėvais trylikametė pateko tarp pirmų 1940-ųjų birželio tremtinių, atsidūrusių Tomske. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui lageryje buvo renkami vaikai grąžinti į Lietuvą. Tarp jų pateko ir Bronislava su broliuku.
Tačiau po kurio laiko jauną moterį vėl areštavo – šįkart kaip pabėgusią iš tremties. Nuteisė dar 8 metams. Vėl keliavo į Tomsko sritį. Po metų atvažiavo vyras su dukrele. Ten jis dirbo, augino dukrą. Tomske gimė sūnus. 1957 metais grįžo į Vilnių.
Pavyko įsidarbinti siuvimo fabrike „Ramunė”. Kai jau galėjo atsitiesti, mirė vyras. Viena išaugino vaikus. „Jie užaugo geri, dori, sąžiningi. Dirba. Dažnai lanko mane. Esu patenkinta gyvenimu. Čia ramu, jauku, geras medicininis aptarnavimas, nieko netrūksta”, – kalbėjo ponia Bronislava.
Moteris tikra, kad karalienei apie savo gyvenimą nepasakos. „Per ilga šneka”, – paaiškino ji ir patikino, jog džiaugiasi galimybe pamatyti Elžbietą II. Jaudulį kaip nors įveiks.
Rūpinasi rudens gėrybėmis
Tiek Zinaida Jakavičienė iš Rusnės, tiek Adolfina Eidukytė iš Tauragės panirusios į kasdienybės rūpesčius. Net artėjantis susitikimas su karaliene neišmušė jų iš įprasto ritmo.
Zinaida dar neuždarė grybavimo sezono vietos miškeliuose. Nuo 1961-ųjų Rusnėje gyvenanti moteris čia mokė pradinukus specialiojoje mokykloje, anksčiau vadintoje pagalbine.
Širdies šilumą mokiniams atidavė ir Eidukytė. Susijaudinusi moteris prašė nekankinti jos dėmesiu. Žinome, kad Adolfina priklauso mokytojų senjorų klubui ir yra aktyvi jo dalyvė.
Sapnai išsipildo
Zuzana Bitinienė – ryški Rietavo asmenybė. Jos neaptikome namie, mat buvo išvažiavusi pas gimines į Klaipėdą. Ir apsipirkti, ir pasitarti, kaip gražiau pasipuošti įdomiausiam gyvenimo įvykiui – susitikimui su karaliene.
Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytautas Rutkauskas LŽ pasakojo, kad ponia Zuzana praturtino jų muziejaus ekspoziciją – dovanojo išsaugotą pokario metų archyvą, fotonuotraukas ir net prieškario Lietuvos trispalvę, pasiūtą iš grynos vilnos.
Telšių mokytojų seminariją baigusi mergina pokario metais buvo partizanų ryšininkė. Nuo 1948-ųjų „Rozetos” slapyvardį turėjusi Zuzana bendravo su Žemaičių apygardos partizanais, gabeno jiems vaistus, maistą, slaugė sužeistuosius. 1953 metais mokytoją areštavo ir nuteisė 10 metų tremties lageryje. Atbuvo kelerius metus, grįžo į Lietuvą ir vėl dirbo Plungės rajone, Stanelių mokykloje. Zuzana surašė savo biografiją ir atidavė muziejui.
Nors šlubuoja sveikata, moteris aktyviai dalyvauja Rietavo bendruomenės gyvenime. Muziejaus direktorius Rutkauskas prisiminė Zuzanos pasakotą sapną, kurį sapnavo seniai jaunystėje, bet įsiminė visam gyvenimui. Tąkart jai buvo išpranašauta, kad visą gyvenimą turi aukoti geriems darbams ir kitiems žmonėms. Zuzana mano, jog susitikimas su Elžbieta II ir yra jos gerų darbų įvertinimas.