1997-1999 metais Seimo laikinosios komisijos nariai bergždžiai gaišo laiką ir gadino popierių, bandydami ką nors išsiaiškinti apie Juro Abromavičiaus nužudymo aplinkybes
Praėjusio dešimtmečio pabaigoje Seime veikusią laikinąją komisiją J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti teisėsaugos pareigūnai vedžiojo už nosies. Tą liudija archyviniai komisijos dokumentai. Tą neseniai pripažino ir tuometinis generalinio prokuroro pavaduotojas Artūras Paulauskas.
Perrašinėjo tuos pačius dokumentus
Socialliberalams šią savaitę surinkus pusšimtį Seimo narių parašų, remiančių naujos J.Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybes tirsiančios Seimo komisijos sudarymą, gana tikėtina, kad tokia komisija parlamente bus sudaryta. Ar ši komisija nuveiks ką nors daugiau nei jos pirmtakė, veikusi Seime 1997-1999 metais, parodys tik laikas.
Buvęs savanoris ir Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojas J.Abromavičius buvo nužudytas Kaune 1997 metų sausio 31 d., kai sprogo po jo automobiliu sumontuotas sprogmuo. Neprabėgus nė dviem savaitėms nuo visą Lietuvą sukrėtusio nusikaltimo, vasario 13 dieną, Seime buvo įkurta laikinoji parlamentinė komisija.
Vos Seimui įsteigus komisiją, jos nariai entuziastingai kibo į darbą ir pirmus pusantro mėnesio posėdžius rengė kas savaitę ar net dažniau. Tačiau ilgainiui, nusikaltimo užsakovams ir vykdytojams liekant šešėlyje, teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų pareigūnų vykdomas tyrimas užbuksavo.
Užklimpo ir parlamentinis tyrimas – kaip matyti iš Seimo archyve saugomos komisijos darbo medžiagos, per vis retėjančius komisijos posėdžius teisėsaugos pareigūnai Seimo nariams ėmė teikti vis abstraktesnius ir formalesnius paaiškinimus. Pavyzdžiui, pasiėmus vienus paskutinių archyvinėse bylose įsegtus Vidaus reikalų ministerijos (VRM) raštus laikinajai komisijai, datuojamus 1998 metų spalio 22 diena ir 1999 metų kovo 25 diena, galima žaisti žaidimą „Surask dešimt skirtumų”.
„Prasiskverbiančio pobūdžio veiksmus, tarp jų ir asmenų, glaudžiai susijusių su J.Abromavičiaus nužudymu, telefoninių pokalbių kontrolę atlieka VSD pareigūnai”, – rašoma pirmame rašte.
„Tyrimo grupės vadovų sprendimu prasiskverbiančio pobūdžio veiksmus, tarp jų ir asmenų, sietinų su J.Abromavičiaus nužudymu, telefoninių pokalbių kontrolę vykdo VSD pareigūnai”, – teigiama antrame dokumente. Tokiu pačiu principu, kaitaliojant seno dokumento žodžių tvarką ir įterpiant vieną kitą papildomą kanceliarinės kalbos frazę, konstruojamos ir kitos naujesnio dokumento pastraipos.
Kalbėta tik apie SKAT vykdomą spaudimą
Šiomis dienomis parlamentaras A.Paulauskas, 1997 metais vadovavęs J.Abromavičiaus nužudymo bylos tyrimo grupei, pripažino, kad teisėsaugos pareigūnai sąmoningai stengėsi kuo mažiau informacijos pateikti laikinajai komisijai. „Kalbėjomės su politikais tarytum Ezopo kalba – stengėmės neatsakyti į daugelį pateikiamų klausimų. Buvau informavęs prokurorus sakyti tik tai, kas negali kenkti tyrimui”, – kalbėjo jis žurnalistams.
Prieš savaitę dabartinio Seimo konservatoriai, kurie prašė Generalinės prokuratūros paviešinti J.Abromavičiaus nužudymo baudžiamosios bylos medžiagą arba leisti su ja susipažinti, gavo neigiamą atsakymą. Savo atsakyme prokuratūra taip pat užsiminė, kad jau anksčiau „daug bylos duomenų buvo pagarsinta ir tai kenkė ikiteisminio tyrimo sėkmei būtent dėl perdėto politikų bandymo dalyvauti ir dalyvavimo kontroliuojant ikiteisminį tyrimą”.
A.Paulauskas taip pat pareiškė, kad 1997-aisiais baudžiamąją bylą tiriantys teisėsaugos pareigūnai juto konservatorių vykdomą spaudimą, tačiau laikinosios komisijos dokumentuose apie tokį spaudimą net neužsimenama. Teisėsaugos pareigūnai savo raštuose bei pokalbiuose komisijos posėdžių metu kalbėjo tik apie Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) vadovybės vykdomą spaudimą ir trukdymą tirti nusikaltimą.
Virvutė rasta tik iš trečio karto
1997 metų kovo 19 dieną tuometinis VRM Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos vyresnysis komisaras Benediktas Lazutka netgi paprašė komisijos narių padėti, įpareigojant SKAT vadovybę „žinybiškai netrukdyti policijos tyrimams”.
Pats A.Paulauskas 1997 metų kovo 26 dieną komisiją informavo, kad aptikus sprogmenų Šakiuose ir Panevėžyje, SKAT vadas Bronislovas Juozaitis sutrukdė atlikti inventorizaciją savanorių sandėliuose. To paties posėdžio metu B.Lazutka atkreipė komisijos narių dėmesį, kad daugiausia sprogmenų į nusikaltėlių rankas patenka iš SKAT. Posėdžio protokole pažymėta, kad B.Juozaitis atsisakė ir komisijai pateikti prašytą informaciją.
Patys komisijos nariai, 1997-aisiais Seimui pateikę savo veiklos ataskaitą, pabrėžė: „Bylą tiriantys pareigūnai pažymi, kad politinio spaudimo valstybės politikai ar pareigūnai nedarę”.
Seimo pavestą darbą dirbančiai komisijai aiškėjo ne tiek nusikaltimo detalės, kiek teisėsaugos tarnybų darbo trūkumai ir skurdas. Jau pirmojo posėdžio metu parlamentarai išgirdo A.Paulausko skundą, kad VRM ekspertai vėluoja su eksperimentiniu sprogimo aplinkybių įvertinimu. Generalinio prokuroro pavaduotojas taip pat apgailestavo, kad prie tyrimo prisidedantys saugumo ir policijos pareigūnai dirba nepakankamai aktyviai.
Iš pareigūnų pateikiamos informacijos paaiškėjo ir skandalingas faktas. Nors sprogimo vieta buvo apžiūrėta tris kartus, tačiau tik trečiosios apžiūros metu, praėjus dvylikai dienų nuo nusikaltimo, sniege aptiktas reikšmingas daiktinis įrodymas – virvutė, kuri buvo pririšta prie sprogmens detonatoriaus. Kaip vėliau paaiškėjo, J.Abromavičiui pradėjus važiuoti, ši virvutė išsivyniojo ir įvyko po automobiliu pritvirtinto heksogeno užtaiso sprogimas.
Stulbinanti sekimo statistika
Parlamentarai taip pat sužinojo, kad tuomet specialiosios tarnybos neturėjo jokios galimybės slapta klausytis mobiliojo ryšio operatorių „Omnitel” ir „Bitė GSM” abonentų pokalbių, tad kai kurių įtartinų asmenų nebuvo įmanoma visavertiškai sekti.
Galima teigti, kad J.Abromavičiaus nužudymas paskatino teisėsaugos tarnybų vadovus susiimti ir užlopyti šią operatyvinės veiklos spragą. 1997 metų gegužės viduryje tuometinis vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis komisiją informavo, kad „šiuo metu sprendžiamas klausimas dėl specialios įrangos, skirtos telefoninio skaitmeninio ryšio kontrolei, įsigijimo „Omnitel” ir „Bitės GSM” tinklų, kontrolės tikslu numatomas Policijos departamento vadovybės susitikimas su minėtų įmonių vadovais”.
Nepaisant menkų techninių galimybių, VSD dirbo išsijuosęs. 1998 metų gegužę tuometinis departamento generalinis direktorius Jurgis Jurgelis laikinajai parlamentinei komisijai pateikė nuveiktų darbų statistinę ataskaitą.
„Tiriant šį nusikaltimą VSD išsiuntė 133 užklausimus ir užduotis į įvairias Lietuvos įstaigas ir organizacijas ir gavo 145 atsakymus. Atliko slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymą 23 asmenų atžvilgiu. Telefonų kontrolės metu padaryti 3272 telefoninių pokalbių įrašai, kurių bendra trukmė sudaro 1238 valandas (arba 52 paras). Šių įrašų pagrindu padarytos 2951 telefoninių pokalbių suvestinės, kas sudaro 5485 puslapius spausdinto teksto”, – vardija VSD vadovas.
Toliau šiame rašte nurodoma, kad nustatyti 34 asmenys, kurie gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su J.Abromavičiaus nužudymu. Tikrinant šiuos asmenis buvo renkami juos charakterizuojantys duomenys, tiriami galimi ryšiai su nusikalstamomis struktūromis, kaupiama informacija apie jų veiklą. 18 įtariamųjų VSD sekė bendrą 583 valandų laiką. Galima tik bandyti įsivaizduoti, kokio dydžio saugumo aparatas atliko visas šias užduotis. Deja, be žongliravimo stulbinančiais skaičiais jokia konkreti informacija komisijai pateikta nebuvo.
Versijas skelbė ir spauda
Bylą tiriantys pareigūnai bene mažiausiai šykštėjo informacijos apie keliamas ir tiriamas versijas. Tačiau jos iš esmės nesiskyrė nuo tų, kurias tuomet kėlė ir analizavo šalies spauda, tad pareigūnai nepasakydavo nieko naujo. Netrukus po nusikaltimo Generalinė prokuratūra parlamentarus informavo, kad tiriamos penkios pagrindinės versijos, jog J.Abromavičiaus žūtis susijusi su jo verslu ir galimais konkurentais ar skolininkais, asmeniniu gyvenimu, tarnybine veikla VSD, tarnybine veikla SKAT, ir Kauno ar kitų miestų nusikalstamų struktūrų veikla. VRM komisiją informavo apie porą tiriamų asmeninio keršto versijų.
VSD pagrindinį dėmesį skyrė dar vienai versijai, jog J.Abromavičiaus nužudymas susijęs su užsienio specialiųjų tarnybų veikla. Beje, ketvirtajame komisijos posėdyje apklausiamas SKAT vadas B.Juozaitis pareiškė įtariąs, kad J.Abromavičius bendradarbiavo su KGB, ir manąs, kad jis „buvo pašalintas šios žvalgybos kaip per daug žinantis”. Tirdami šią versiją, VSD pareigūnai nustatė tris buvusius KGB darbuotojus, tuomet dirbusius komercinėse bei saugos struktūrose ir kontaktavusius su J.Abromavičiumi prieš jo nužudymą.
Jau 1998 metų gegužę teisėsaugos pareigūnai komisiją informavo, kad visos versijos buvo atmestos, išskyrus dvi, jog J.Abromavičius gyvybės neteko dėl savo darbo VSD ir tarnybos SKAT.
Iš esmės Generalinė prokuratūra J.Abromavičiaus nužudymo motyvus taip aiškina ir šiandien, teigdama, kad buvusį savanorį ir saugumietį sumaniusius nužudyti asmenis gąsdino J.Abromavičiaus sukaupta informacija apie geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimą 1993 metų lapkričio 7 dieną, tų pačių metų rudenį vykusį Pakaunės savanorių maištą ir krašto apsaugos kariškių piktnaudžiavimo atvejus. B.Lazutka dar 1997 metų kovo 19 d. komisijai pareiškė, kad jeigu būtų poslinkių Bražuolės tilto sprogdinimo byloje, tuomet daugiau pavyktų išsiaiškinti ir J.Abromavičiaus nužudymo tyrime.
Rankiojo Seimo nario dalytus diskelius
1997-aisiais komisijai ne visuomet pavykdavo sulaukti į posėdžius kviestų asmenų. Savo dokumentuose komisija pažymėjo, jog porą kartų nepasirodė tuometinis generalinis prokuroras Vladas Nikitinas, ne mažiau kaip tris kartus – vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis. Komisijos pirmininkas Sigitas Kaktys tuomet net pažymėjo, kad „V.Žiemelis vis suranda priežasčių ir neatvyksta kviečiamas į komisijos posėdžius”.
Visiškai komisijos kvietimą ignoravo tuometinis parlamentaras Stanislovas Buškevičius. Jis į komisiją buvo kviečiamas net keturis kartus. Tada jaunalietuvis kaip tik buvo sukėlęs skandalą, kai per spaudos konferenciją 1997 metų kovo 12 dieną žurnalistams išdalijo šešis kompiuterinius diskelius, teigdamas, kad juos gavo iš J.Abromavičiaus bylą tiriančio pareigūno ir juose yra informacija, padėsianti ištirti J.Abromavičiaus nužudymo aplinkybes. VSD teigimu, diskeliuose būta slaptų dokumentų, susijusių su operatyvinės veiklos metodais, taip pat duomenys, apibūdinantys kariuomenės ryšių techniką, jos charakteristikas, naudojamus dažnius, kodus, slaptažodžius, šifravimo bei dešifravimo būdus.
VSD, kaip visada, nešykštėjo informacijos komisijai, jeigu tik ta informacija nebuvo tiesiogiai susijusi su J.Abromavičiaus nužudymo tyrimu – departamento pažymoje detaliai išvardijama, kokie žurnalistai gavo diskelius, kam jie juos vėliau perdavė, kokiomis aplinkybėmis saugumiečiai diskelius iš jų rekvizavo.
Dar vieną kartą diskelių istorija komisijai buvo priminta lygiai po dvejų metų, kai ši slapta informacija buvo paskelbta Baltijos televizijos interneto tinklalapyje. Generalinė prokuratūra tuomet jau visiškai vegetuojančią komisiją išsamiai informavo apie kompiuterinės laikmenos formatą, įvairias kompiuterines technines priemones ir pranešė, kad tenka apklausti 12 interneto vartotojų, kurie jau spėjo parsisiųsti kompiuterinę bylą iš televizijos tinklalapio. J.Abromavičiaus pavardė tame rašte paminėta tik kartą, ir tai tik tarp kitko.
Klausimai naujai komisijai
Opozicinė socialliberalų frakcija surinko pakankamą skaičių parlamento narių parašų, kad būtų sudaryta buvusio valstybės saugumo pareigūno Juro Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybes tirsianti Seimo komisija.
Socialliberalai siūlo komisijai tirti, kokios buvo nužudytojo J.Abromavičiaus pareigos ir veiklos kryptys Valstybės saugumo departamente (VSD) bei Krašto apsaugos ministerijos struktūrose, kokią jis turėjo surinkęs informaciją apie rezonansinius nusikaltimus, kam ji buvo pateikta, kaip buvo (ar buvo) realizuojama.
Taip pat komisijai siūloma aiškintis, kokie buvo 1997 metais sudarytos Seimo laikinosios komisijos J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti rezultatai, kokios priežastys ir aplinkybės juos lėmė, kada ir kaip buvo įvertintas komisijos atliktas darbas, kada ir kaip buvo realizuojamos laikinosios komisijos išvados.
Socialliberalų siūlymu, derėtų tirti ir tai, kuriuose Seimo struktūriniuose padaliniuose buvo nagrinėjamos J.Abromavičiaus žūties aplinkybės ir kokie šio nagrinėjimo rezultatai.
Taip pat, – ar buvo atvejų, kai teisėsaugos institucijų pareigūnams, tiriantiems J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, buvo bandoma daryti poveikį, jeigu taip – tai koks buvo to poveikio pobūdis ir kas jį darė.
Siūloma aiškintis ir tai, kada, kokiu tikslu ir kieno iniciatyva vienas iš minimų J.Abromavičiaus byloje asmenų A.Petrusevičius buvo įtrauktas į 1996 metų Seimo rinkimų daugiamandatėse apygardose sąrašą, ar A.Petrusevičius 1990-2000 metais buvo patekęs į teisėsaugos institucijų akiratį, jei taip – tai dėl kokių veikų ir kokiomis aplinkybėmis.
Socialliberalai taip pat ragina ieškoti atsakymų į klausimą, ar A.Petrusevičius, būdamas Seimo nariu, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu ar kitų parlamentinių komisijų nariu turėjo galimybę gauti (ar gavo) iš Seimo sudarytų komisijų, teisėsaugos ar kitų institucijų bei kokios informacijos apie J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus.
Raginama tirti, kada tuometinis krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius gavo pažymą, kurioje įvardyti karinių struktūrų darbuotojai, galimai susiję su įvykdytais teroristiniais aktais, ir kokių priemonių ėmėsi, kad būtų patikrinta ši informacija. Kada ir kokiomis aplinkybėmis minėta pažyma buvo pateikta teisėsaugos institucijoms ir ar šioje pažymoje nurodyti asmenys vėliau nedirbo Vidaus reikalų ministerijos Vadovybės apsaugos trečiajame skyriuje.
„Kokiomis aplinkybėmis vienas iš minimų J.Abromavičiaus nužudymo byloje asmenų J.Zajančkauskas įsidarbino KAM Antrajame operatyvinių tarnybų departamente ir iki kada jame dirbo, (…) ar turėjo galimybę (ar gavo) iš teisėsaugos, kitų institucijų ar asmenų bet kokios informacijos apie J.Abromavičiaus žūties aplinkybes, atskirų SKAT kariškių maištą Kaune bei geležinkelio Kazlų Rūdos apylinkėse ir tilto per Bražuolę sprogdinimus. Kaip Antrajame operatyvinių tarnybų departamente atrenkamas į tarnybą personalas? Kaip užtikrinamas departamento veiklos teisėtumas, kontrolė ir slaptos informacijos apsauga?” – rašoma socialliberalų parengtame tirtinų klausimų projekte.