Sujaudinti elektroninės žinutės, maldaujančios padėti mirštančiam vaikui, tautiečiai parodė išskirtinį gailestingumo pavyzdį. Deja, netrukus išaiškėjo, kad ši pagalba niekam nebuvo reikalinga.
Vakar šešiametis Marius (berniuko ir jo mamos vardai rašinyje pakeisti) iš Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės grįžo į savo namus viename pajūrio miestų. Jau devyni mėnesiai, kai jo šeima mėgina susitaikyti su medikų nustatyta diagnoze. Nuo vasario vykstanti kova su vėžiu davė teigiamų rezultatų. Po sudėtingų gydymo procedūrų berniukas jaučiasi neblogai.
LŽ skaitytojus ši istorija sudomino prieš gerą savaitę, kai darboviečių bei privačius elektroninius paštus užgriuvo pagalbos šauksmas. Laiškeliu buvo ieškoma kamieninių ląstelių donoro, turinčio III Rh- grupės kraują ir galinčio padėti trejų metų mergaitei. Visuomenė reagavo labai aktyviai – nurodytu telefonu sulaukta daugiau kaip trijų tūkstančių trumpųjų žinučių ir kelis kartus daugiau skambučių.
Informacija buvo netiksli
Mažojo Mariaus mama Dalia šią pagalbos akciją vertina nevienareikšmiškai. Pasak jos, yra ir baltoji, ir juodoji šio reikalo pusė, juolab kad ir pats minėto elektroninio laiško turinys buvo labai jau netikslus ir net nelogiškas (pavyzdžiui, išaiškėjo, kad vietoj mergaitės pagalbos reikia berniukui). Moters teigimu, apie sūnaus ligą, pagalbą, kurios jam reikia, žinojo artimiausi giminės, bičiuliai, bendradarbiai. „Mes tikrai neprašėme, kad kokia nors žinutė būtų platinama internetu, ir nežinome, kas tai padarė. Juoba kad nebuvo jokios būtinybės”, – vakar LŽ sakė Dalia. Galima būtų pasidžiaugti dėl visuomenės pasirengimo padėti, užuojautos, gailestingumo. Kita vertus, ši akcija gerokai sutrikdė medikų darbą – juos užgulė skambučių lavina. „Tai buvo košmaras, „užlūžo” ir telefonai, ir kompiuteriai”, – išgyvenusi nelengvas pagalbos siūlytojų atakas prisiminė Dalia. Berniuko donore tapo jo mama ir pagalbos iš šalies neprireikė.
Medikai pataria visus elektroniniu paštu platinamus pagalbos prašymus vertinti kritiškai ir nepulti karštligiškai reaguoti.
Rengiamasi iš anksto
Kad informacija pasklido be medikų žinios, vakar LŽ patvirtino Vaikų ligoninės onkohematologijos skyriaus gydytoja Goda Vaitkevičienė. „Nebuvo visiškai jokio reikalo paleisti tą žinutę, be to, ji buvo nelogiška. Kad reikia kamieninių ląstelių donoro – iš viso nesąmonė. Kraujas, kurio prašyta, gal ir retesnis, bet tikrai tokių donorų netrūksta”, – sakė gydytoja.
Pasak medikės, visada iš anksto žinoma, kada ligoniui reikės perpilti kraujo komponentus trombocitus (pastarieji ruošiami taip pat specialioje vietoje Santariškėse), todėl ir tėvai, kad reikės donorų, informuojami gerokai anksčiau. Paprastai pakanka vieno ar dviejų donorų.
Ligoninėje mažajam Mariui buvo atlikta kaulų čiulpų transplantacija. Pasak procedūrą atlikusios Vaitkevičienės, šis metodas būtinas ligoniams, iškentusiems chemoterapiją – gydymą labai stipriais vaistais, užmušančiais ne tik vėžio, bet ir gerąsias kraujo ląsteles. „Jei skirsime tik vaistus ir neperpilsime kraujo ląstelių, neatsigaus kraujodara. Todėl prieš tai iš ligonio surenkamos kamieninės kraujo ląstelės, užšaldomos, o po chemoterapijos grąžinamos į kraują”, – paaiškino Vaitkevičienė.
Džiaugiasi, kai išvyksta
Pasak Vaikų ligoninės onkohematologijos skyriaus gydytojos Indrės Tamulienės, per metus šioje ligoninėje gydomi penki ar šeši mažieji pacientai, sergantys tokia liga. Beje, ji puola tik vaikus.
Tamulienės teigimu, nors šiuo metu Marius jaučiasi gerai, jo dar laukia netrumpas gydymo kursas. „Tai labai judrus, aktyvus vaikas, kuriam viskas įdomu, viskas rūpi”, – apie savo pacientą pasakojo gydytoja. Paklausta, ar Vaikų ligoninėje mažiesiems onkologiniams ligoniams teikiama tokia pati pagalba kaip ir kitose pasaulio šalyse, Tamulienė atsakė teigiamai. „Džiaugiamės, kai mūsų ligoniai išvyksta namo. Žinoma, linkime, kad daugiau čia negrįžtų”, – sakė daktarė. Vis dėlto daugumai tenka sugrįžti – profilaktiškai pasitikrinti, pasikonsultuoti ar paprasčiausiai padėkoti.