Agresija pavojinga visada ir visur, ypač kelyje. Juk šiuo atveju dėl svetimų neapgalvotų agresyvių veiksmų nukenčia niekuo dėti žmonės.
Aptariant didelio avaringumo Lietuvoje priežastis dažnai minimas mūsų vairuotojų agresyvus elgesys kelyje. Kaip suprasti sampratą „agresyvumas kelyje”? Viena žodžio „agresija” reikšmių – užpuolimas, tyčinis prieš ką nors nukreiptas veiksmas.
„Agresoriai”
Kelyje agresyvumas dažniausiai pasireiškia piktybiniu elgesiu, kuris kliudo arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams. Tiesa, „iš prigimties” agresyvių vairuotojų, specialistų teigimu, nėra daug – manoma, kad Vakarų Europos šalyse tokių esama iki 6 procentų. Kitaip sakant, maždaug kas penkioliktas ar šešioliktas vairuotojas linkęs elgtis agresyviai.
Lietuvoje specialių tyrimų šioje srityje nebuvo atliekama, bet, manau, kasdien būdami eismo dalyviai galime teigti, jog agresyvių vairuotojų turime aiškiai daugiau – gal kokius 15 proc., arba kas šeštą, sėdintį prie vairo.
„Agresorius” reikėtų skirstyti mažiausiai į dvi grupes. Vieni jų, iš tikrųjų nieko nepaisydami, net elementaraus saugumo principų, jei tik gali, viršija greitį, pavojingai manevruoja, spraudžiasi tarp kitų, buferiu „stumia”, jų nuomone, per lėtai važiuojančiuosius, staiga stabdydami „keršija” tiems, kurie neduoda kelio, lenkia iš dešinės net kelkraščiu. Štai tokius vairuotojus visi pastebime ir kone vieningai smerkiame, nors neretai patys juos mėgdžiojame…
„Užsispyrėliai”
Kita grupė kiek mažiau matoma, o ir vertinama ne taip griežtai. Šiuos vairuotojus santykinai galėtume vadinti „užsispyrėliais” arba „savo teisių žinovais”. Visi esame su jais susidūrę. Tokie vairuotojai atkakliai rieda kaire kelio juosta nedideliu greičiu ištisus kilometrus, nepasitraukia nė per centimetrą dešiniau, kad palengvintų priešpriešiais važiuojančiajam lenkimo manevrą, stovėjimo aikštelėse stato savo automobilį taip, kad jis užima porą vietų, ir pan. Dauguma linkę laikyti juos tiesiog nemokšomis ar žiopliais, tačiau nenorėčiau su tuo sutikti. Aišku, visi kadaise buvome neprityrę, važinėjome lėčiau, manevravome nevikriai. Bet jei žmogus ir po dešimties vairavimo metų taip daro, čia jau kažkas negerai. Tokie „teisuoliai”, kaip ir pirmosios grupės „agresoriai”, demonstruoja savo nenorą elgtis kaip visi, sąmoningai kliudo kitiems ir dar piktai džiūgauja: „O ką jūs man padarysite?..”
Iš tiesų taisyklių jie lyg ir nepažeidžia, tik sunervina keliolika ar keliasdešimt kitų vairuotojų, kurie neapsikentę pažeidžia kelių eismo reikalavimus arba kur nors toliau patys agresyviai pasielgia. Todėl tie „teisuoliai” nė kiek ne mažiau pavojingi už „lakstytojus”, nes neatsižvelgia į kitus eismo dalyvius, paiso tik savo norų ir patogumo.
Priežastys
Agresijos kelyje priežastys įvairios. Tai ir nuolat didėjantys transporto srautai, ir su tuo susiję kamščiai gatvėse, ir nuovargis grįžtant namo po darbo, ir kitų eismo dalyvių provokuojami veiksmai. Juk, sutikite, labai erzina, kai sustojus prie pėsčiųjų perėjos koks nors sveikas tvirtas jaunuolis tyčia eina lėtai, koja už kojos, net stabteli – mat tai jo teisė. Galima beveik garantuoti, kad dažnas vairuotojas, praleidęs porą tokių „lėtaeigių”, ties kita perėja jau nestabdys automobilio, o jei pamatys balą, dar tyčia pasuks per ją…
Agresyvumą neretai išprovokuoja paprasčiausias lenkimas, ypač kai mažas automobilis lenkia galingesnį. Tada situacija „ima kaisti” – abu vairuotojai didina greitį, abu pradeda elgtis neapgalvotai, agresyviai.
Priežasčių galėtume išvardyti dar ne vieną, tik vargu ar ką nors greitai padarytume – eismas šiandien yra toks, koks yra. Vis dėlto norėčiau patarti: jei norite saugiai važinėti, saugiai grįžti namo iš ilgos ar trumpos kelionės, nepasiduokite emocijoms, kitų eismo dalyvių provokacijoms. Tegul „lakstytojai” lekia sau, tegul „teisuoliai” rieda kaip nori – aplenkite juos patogiu momentu, neatsargius pėsčiuosius ir dviratininkus įspėkite pasignalizuodami, o patys elkitės taip, kaip norėtumėte, kad kiti su jumis elgtųsi. Ir atmosfera kelyje bus bent šiek tiek ramesnė…