Spalio 12, 13, 14 dienomis 19 val. Keistuolių teatro Mažojoje scenoje – didelė dviejų dalių tragedija mažoje erdvėje „Penktas veiksmas” pagal Aleksandro Stroganovo komediją „Aktas”. Spektaklio režisierius ir kompozitorius Andrius Kaniava, scenografijos ir kostiumų dailininkė Ramunė Skrebūnaitė. Vaidmenis kuria Keistuolių teatro aktoriai Andrius Kaniava, Aldona Vilutyte ir Vaidotas Žitkus.
Pjesės autorius Aleksandras Jevgenjevičius Stroganovas (Александр Евгеньевич Строганов), gimė 1961 m. Barnaule. Jis yra Rusijos literatų sąjungos ir Rusijos rašytojų sąjungos narys, poetas, dramaturgas, pagal profesiją – gydytojas psichiatras. 2000 m. tapo Demidovo premijos laureatu. Parašė virš 30 pjesių, kurios išverstos į anglų, prancūzų, čekų, švedų kalbas, statytos МХАТ’e (Maskvos Čechovo vardo Dailės akademinis teatras), Sankt Peterburgo Aleksandrijos teatre, Eugene’o O’Neillo centre (JAV) ir kituose teatruose.
Aleksandro Stroganovo kūrybos pagrindinę temą galima apibūdint maždaug taip: mes nelaimingi todėl, kad nemokame mylėti, nemokame girdėti, jausti, vadinasi, nemokame ir suprasti žmonių. Todėl vieni kitiems atrodome keisti arba nenormalūs. Bet kas iš esmės yra norma? Ar ji apskritai egzistuoja? Kur ta iliuzinė riba, kuri skiria vadinamąją normą nuo vadinamosios patologijos?
Tad meilė ir norma – dvi svarbiausios A.Stroganovo temos, svarbiausi jo pjesių kertiniai akmenys. O jo pjesių veikėjai visą laiką žaidžia kažkokius žaidimus, gyvena šventės laukimu, nors patys nemyli svečių. Net jų požiūris į mirtį yra vaikiškas: jame nėra tragedijos pojūčio. Autorius pateikia aukščiausią žmogaus vidinio konflikto tarp suaugusiojo ir vaiko dramaturgijos lygį. „Meilė ir mirtis – viskas gyvenime sukasi apie šias sąvokas. Taip, aš pripažįstu, kad šneku banalius dalykus. Tačiau jie nesiliauja stebinę žmonijos ir visada stebins…” sako Aleksandras Stroganovas, į savo herojų lūpas įdėdamas, regis, banalias mintis, kurios nenuslysta gyvenimo paviršiumi, o geba prasiveržti ir apčiuopti esminius dalykus.
Adelė: „Aš, pavyzdžiui, nežinojau, kad į teatrą bilietą perki tik vieną kartą. Bilietą į vieną pusę, kaip į traukinį… O atgal kelio nėra… Iš teatro neįmanoma išeiti. Jei bandai nuo jo pabėgti, jis tave persekioja. Jis lieka su tavimi kaip restorano kvapas rūbuose. Ne, blogiau, jis – kaip tavo šešėlis. Arba ne, ne taip… Aš nežinau, kaip paaiškinti, ir, apskritai, keičiam temą…”