Buvęs „maištininkas” nustebo, kodėl jo asmenybė staiga parūpo konservatoriams
Seimo socialliberalams pradėjus rinkti parašus dėl laikinosios komisijos Juro Abromavičiaus žūties aplinkybėms ištirti sudarymo ir jų lyderiui Artūrui Paulauskui prabilus apie tai, kad konservatoriai anksčiau trukdė prokuratūros vykdomam J.Abromavičiaus nužudymo tyrimui, Tėvynės sąjungos pirmininkas nusprendė atsakyti tuo pačiu.
Vakar Andrius Kubilius pareiškė, kad reikėtų Seime sudaryti komisiją, kuri atsakytų į visus klausimus apie ryšius tarp A.Paulausko ir buvusio jo partijos nario Rimgaudo Kazėno, vieno iš Pakaunės savanorių maišto dalyvių.
Nusibodo kalbėti
A.Kubilius vakar per spaudos konferenciją pareiškė, jog A.Paulausko teiginiai apie tai, kad konservatoriai neva trukdė prokuratūrai tirti J.Abromavičiaus nužudymo bylą, yra „visiškas melas”. Konservatorių lyderis taip pat paragino Seime sudaryti specialią komisiją, kuri tirtų net tik buvusio savanorio ir saugumo pareigūno J.Abromavičiaus žūtį, bet ir kitus iki galo neišaiškintus to meto įvykius – Pakaunės savanorių maištą bei tilto per Bražuolę sprogdinimą.
„Tebesitęsiant bandymams Tėvynės sąjungą nupiešti kaip lietuviškų politinių teroristų globėją ir puoselėtoją, mes nebematome jokio kito kelio, kaip pabandyti Seime ieškoti sąžiningos tiesos, sudarant specialią Seimo tyrimo komisiją”, – vakar pareiškė A.Kubilius.
Kalbėdamas apie tuos neatskleistus nusikaltimus, konservatorių vadovas priminė, kad vienas socialliberalų saugumo politikos architektų buvo šios partijos narys R.Kazėnas, 1993 metų rudenį su grupe kitų Kauno savanorių pasitraukęs į mišką.
Tokius konservatorių keliamus klausimus A.Paulauskas įvertino kaip išgąsčio apraiškas, tačiau atsisakė kalbėti apie buvusius ar esamus jo ir R.Kazėno santykius. „Nieko nenoriu sakyti, nes man nusibodo tie visi kalbėjimai, tuščias tas kalbėjimas”, – vakar nuo šios temos gynėsi socialliberalų vadovas.
Po maišto – į pensiją
Prieš 61 metus Ukmergės rajone, Leonpolio kaime, gimęs R.Kazėnas 1968 metais tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus elektromechaniko kvalifikaciją ir liko dėstyti šioje mokslo įstaigoje. Ilgainiui tapo mokymo mašinų laboratorijos vedėju, vėliau – mokomosios televizijos laboratorijos vedėju 1989-1991 metais dirbo Vilniuje, susivienijimo „Vilma” vyresniuoju inžinieriumi.
R.Kazėnas buvo vienas iš savanorių pajėgų kūrėjų, 1991 metų sausį dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje. Tų pačių metų lapkritį jam buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės vyresniojo leitenanto laipsnis. Nuo 1991 iki 1993 metų jis buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos ginkluotės poskyrio viršininkas ir mokymo centro vyresnysis specialistas. R.Kazėno tarnyba savanorių gretose baigėsi 1993 metų pabaigoje, iš karto po vadinamojo Pakaunės savanorių maišto. Jis neslepia buvęs vienas maišto vadovų, taip pat atstovas ryšiams su visuomene. Po maišto R.Kazėnas tapo Krašto apsaugos ministerijos pensininku.
Protokolų niekas nerašė
Palikęs savanorių rikiuotę, R.Kazėnas sumanė dalyvauti politikoje. 1996 metų Seimo rinkimuose jis dalyvavo Respublikonų partijos sąraše. Deja, respublikonams rinkimai buvo nesėkmingi. Po poros metų jis prisijungė prie kuriamos naujos politinės jėgos – Naujosios sąjungos.
2000-aisiais Socialliberalų sąraše jis vėl pabandė patekti į Seimą, tačiau ir vėl nesėkmingai – sąraše jis buvo įrašytas tik 31-uoju numeriu. Tuo metu jis buvo partijos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku. 2003-iaisiais R.Kazėnas pasitraukė ir iš Naujosios sąjungos bei prisišliejo prie dar vienos politikos naujokės – Darbo partijos.
Vakar „Kauno dienos” kalbintas R.Kazėnas tvirtino esąs nustebęs, kodėl A.Kubilius staiga nusprendė priminti apie jį. „Tai kas, kad aš ten miške buvau? Ten daug kas buvo. Aš ne tik ten buvau, aš buvau ir parlamente Sausio 13-ąją. Ir ne tik aš, bet ir abu mano sūnūs savanoriai. Norėčiau paklausti, o kur A.Kubilius tuo metu buvo? Jeigu jis nori pasakyti, kad esu blogas žmogus, tuomet tegul tai įrodo”, – atsikirto į vakarykštį konservatorių lyderio pareiškimą R.Kazėnas.
Jis paaiškino, kad jam teko atsakinėti į parlamentinės komisijos, tyrusios Pakaunės įvykius, klausimus, taip pat ne kartą bendrauti su prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pareigūnais. Tačiau, pasak R.Kazėno, nei prokurorai, nei saugumiečiai nė karto neužprotokolavo jo pasakojimų.
„Aš jiems daug įvairių minčių, versijų dėsčiau, bet tai niekur nebuvo užfiksuota. Generalinėje prokuratūroje tokie jauni vyrukai su manimi ilgai kalbėjosi. O po to pasiūlė pareiti namo ir viską, ką papasakojau, pačiam užrašyti ant popieriaus. Po to pagalvojau, pasitariau ir supratau, kad jeigu pats ką nors rašysiu, tai gali būti traktuojama kaip šmeižtas. Jie juk patys turėjo paimti iš manęs parodymus”, – įsitikinęs R.Kazėnas.
Nespėjo susitikti
Nors J.Abromavičius, kuris 1993 m. buvo Kauno savanorių štabo viršininkas, kategoriškai nepritarė maištaujančių savanorių veiksmams, R.Kazėno teigimu, jiedu niekada nebuvo susipykę. „Su J.Abromavičiumi tikrai niekada nebuvome priešai. Mes gi viską kartu nuo pat pradžios kūrėme, o kad ten paskui kažkas košės primaišė, tai čia jau kita problema. Kuo aš buvau, jokios paslapties nėra, viskas užfiksuota. Bet niekas negali įrodyti, kad aš galėjau turėti ką nors prieš Jurą. Galite patys paskambinti Jūratei, jo žmonai ir paklausti. Pamenu, paskutinį kartą su Juru buvome susitikę 1997 metų sausio 13 dieną. Jis paliko man savo vizitinę kortelę ir pasakė: būsi Kaune, susitikime. Gaila, nesusitikau, sausio 31 dieną jis žuvo”, – apgailestauja R.Kazėnas.
Paklaustas, kaip atsirado socialliberalų partijoje, R.Kazėnas teigė vedamas idėjų ir socialliberalų programos, prie kurios kūrimo taip pat prisidėjo.
Nesulaukė priėmimo
1999 metų sausį Lietuvos šaulių sąjungos vadams teko neigti socialliberalų paskleistą informaciją, jog kariuomenė neva rengiasi nepaprastajai padėčiai skirtoms pratyboms. Vienas tokios informacijos skleidėjų socialliberalų gretose tąkart taip pat buvo R.Kazėnas.
Naujosios sąjungos taryba buvo paskelbusi kreipimąsi į Prezidentą Valdą Adamkų, kuriame teigė gavusi informacijos apie „ginkluotųjų pajėgų ruošimą pratyboms, skirtoms nepaprastosios padėties įvedimo situacijai, kurios metu būtų perimtos policijos bei civilinės valdžios funkcijos”.
Lietuvos šaulių sąjungos vadai tąkart šią socialliberalų informaciją vadino „visišku absurdu”. Šaulių sąjungos tuometinis vadas Leonardas Bakaitis teigė gerai pažįstąs šią informaciją „nutekinusį” buvusį savanorį R.Kazėną, prieš kurį laiką pašalintą iš krašto apsaugos sistemos. Pasak jo, R.Kazėnas nuolat vėlėsi į įvairias intrigas, politikavimus ir „nuolat išsigalvodavo įvairiausių dalykų”.
Į klausimą, kodėl išsiskyrė jo ir socialliberalų partijos keliai, R.Kazėnas atsakė klausimu: „O kas ten liko iš senosios partijos? Čia jau A.Paulausko problemos.”
„Metus praleidau Amerikoje, o kai grįžau į Lietuvą, susitikau A.Paulauską ir pasakiau, kad norėčiau su juo pakalbėti. Buvo įvairių minčių, o dar skridau tą dieną – 2001 metų rugsėjo 11-ąją. A.Paulauskas sako: prašau, visada, tik tu nueik pas Pumputienę, užsirašyk. Nuėjau pas Rimą Pumputienę, tuometinę Seimo Pirmininko sekretoriato vadovę, o ji manęs ėmė klausinėti, ko, kaip. Na, sakau, noriu asmeniniu klausimu su Pirmininku pakalbėti. Man liepė laukti. Aš laukiau, laukiau metus ir tada parašiau pareiškimą, kad išeinu iš partijos”, – papasakojo R.Kazėnas.
Paklaustas, ar tebėra Darbo partijos narys, R.Kazėnas atsakė esąs, tačiau tik dėl to, kad dar nespėjo įteikti pareiškimo dėl išėjimo iš partijos. Pasak jo, ir šį kartą jam teko nusivilti, kadangi ši partija taip pat neketino laikytis užsibrėžtos programos.