Liepkalnio gyventojai bijo nacionalizacijos

Sostinės Pavilnio ir Verkių regioninio parko zonoje gyvenančios devynios šeimos laukia… nacionalizacijos. Ji reali, mat miesto valdžios planuose raudonomis linijomis pažymėta teritorija išduoda godžius interesus.

Veiksmo vieta – Vilnius, Rasų seniūnija, Liepkalnis su „Žiemos trasa”, arba Laimio kalno papėdė, kur nuo 1963 metų įsikūrusi Ribiškių sodininkų bendrija.

Veikiantys asmenys – aktyvi ir iniciatyvi Ribiškių bendruomenė, sunerimusi dėl savo ateities ir pareikalavusi iš Bendrojo plano strategų atsakymų, kam parūpo nuostabus Pavilnio regioninio parko kampelis. Jį, kaip paaiškėjo, gali nusavinti valstybė, savivaldybė ir net kokia nors uždaroji akcinė bendrovė, gražiai deklaravusi visuomenės poreikį įrengti ten slidininkų žiemos trasą ar restoraną.

Keičia statusą

Nerimą šalia Liepkalnio slidinėjimo trasos gyvenantiems vilniečiams sukėlė šiuo metu svarstomas bendrojo plano projektas.

Sklypų savininkai, dalyvavę jį svarstant, apstulbo, kad keičiamos Pavilnio regioninio parko ribos. Pasak Ribiškių tako gyventojo Arnoldo Cikanausko, devynis sklypus planuojama pakeisti į „intensyvaus pritaikymo rekreacinę agrarinę teritoriją”. Kiti bendrijos sklypai lieka gyvenamosios ir visuomeninės paskirties žemė.

„Gal naujo plano sudarytojai suklydo, o gal mėgina supainioti privačius ir viešuosius interesus. Kai per viešą svarstymą paklausiau, man iškart atsakė, kad tie išskirti sklypai patenka į lėktuvų triukšmo zoną. Ar ne juokinga? Kaimynai už kelių dešimčių metrų nepatenka? – stebėjosi Arnoldo Cikanausko žmona Aleksandra. – Jų žemės paskirtis nekeičiama. Kur kas didesnį triukšmą girdi Antakalnio gyventojai, bet ten, regis, dėl to irgi nekeičiama žemės paskirtis. Jau 40 metų čia gyvename ir dėl to nesiskundžiame”.

Ignoruojama bendrijos nuomonė

Ribiškių sodų bendrijoje beveik nėra priklydėlių. Čia nuo seno gyvenanti Asta Savickienė augina gausią keturių vaikučių šeimą. Naują būstą baigia statyti jauna Vaivos ir Gintaro Čaplikų, Vilmos Rudžinskaitės ir Arnoldo Repečkos šeimos bei daugelis kitų.

Pasak bendrijos pirmininkės Rasos Navickienės, kai čia nuolat apsigyveno daugiau jaunų žmonių, valdyba pradėjo raginti juos atlikti tikslų sklypų matavimą, registruoti gyvenamuosius namus.

Gyventojai ėmė tvarkyti aplinką: statė valymo įrenginius, gręžė giliuosius gręžinius. Gatvėms suteikti pavadinimai, visi galėjo deklaruoti gyvenamąją vietą. Bendrijos prašymu atvestas dujotiekis, pakloti ryšių tinklai.

„Mus nustebino ir papiktino savivaldybės sumanymas keisti žemės paskirtį nepasiklausus mūsų nuomonės ir net apie tai neinformavus”, – teigė bendrijos pirmininkė.

Laimio kalnas

Daugelis bendrijos narių per pokalbį vis minėjo Liepkalnį, kur įrengta žiemos trasa slidininkams. Beveik visi kalbinti gyventojai pirštu rodė į viešąją įstaigą Vilniaus slidinėjimo sporto centrą, kuris, jų manymu, gali kėsintis į jų turtą.

Anot vietos žmonių, ilgą laiką Liepkalnis buvo jų pramogų ir laisvalaikio leidimo vieta. Kalnų slidinėjimo asas treneris Laimis Janutėnas pirmasis sumanė kalną „įdarbinti” žiemą. Jis kvietė talkas tvarkyti kalną ir jo šlaitus, vasarą, pavasarį ir rudenį rinkdavo akmenis, šienaudavo žolę, kirto krūmokšnius, kad tik žiemą trasos būtų lygesnės. Janutėnas savo rankomis padarė patogų keltuvą, mokė jaunimą ir vaikus slidinėti.

Dėl to vietiniai kalną net pavadino Laimio vardu. Tai byloja viršukalnėje pastatytas akmuo su užrašu „Laimio kalnas”. Dabar Janutėnas pastūmėtas į šoną. „Supratau, kad esu nepageidaujamas, o gal kam nors ir trukdau savo veikla”, – prisipažino vyras.

Reikalus tvarko UAB

Liepkalnį savo žinion perėmė Lietuvos slidinėjimo federacija. Ne viena, o su Vilniaus miesto savivaldybe ir Austrijos slidinėjimo federacijos generaliniu sekretoriumi Klausu Leistneriu.

2001 metų lapkričio 26-ąją sukirsto rankomis. Viešosios įstaigos Vilniaus slidinėjimo sporto centro steigėjai veiklos pradžiai susimetė: Vilniaus savivaldybė skyrė 100 litų, Lietuvos slidininkų federacija – 250 litų, Austrijos federacija – 1 litą steigiamojo įnašo. Kurį laiką Lietuvos slidininkų federacijos generalinis sekretorius Romualdas Glazauskas tarėsi savo misiją tuo ir baigęs. Po to dar kelerius metus iš inercijos ant kalno dirbo Janutėnas.

Tik prieš porą metų buvo išardytas senasis keltuvas ir pastatyti du galingi, pargabenti iš Austrijos. Įrengta sniego patranka prišaudo sniego net į Ribiškių sodų bendrijos gyventojų kiemus. Kalnas vasarą netvarkomas. Tiesa, kaip sumanyta, atidaryta kavinė „Žiemos trasa”.

Tokiu pačiu pavadinimu įsteigta ir uždaroji akcinė bendrovė. Įstatinis jos kapitalas sudarė per pusę milijono litų. Bendrovė gali užsiimti bent 19 veiklos rūšių. Tarp jų – prekyba gėrimais ir tabaku, viešbučiai ir restoranai, nekilnojamojo turto operacijos, poilsio organizavimas ir panašiai. Vadovas (juridinis asmuo) – tas pats Glazauskas.

Tokia plati įmonės veikla kelia įtarimų 9 sklypų savininkams. Pasak jų, prieš keletą metų įsikūrusiam slidinėjimo centrui bei UAB „Žiemos trasa” per ankšta ant kalno, tad jie mėgina plėsti valdas. „Kas gali paneigti, kad čia nėra įpainiota aukštų savivaldybės pareigūnų? Jau prieš 4 metus būta mėginimų panaikinti mūsų sodų bendriją. Dabar vėl susidūrėme su mėginimais devynis sklypus, esančius viešosios įstaigos kaimynystėje, paversti rekreacine agrarine teritorija intensyviam pritaikymui. Tai, savaime aišku, atriš rankas verslui, o paskui prisidengus visuomenės poreikių tenkinimu bus galima išpirkti 9 sklypus, kurie nuo Aušros vartų nutolę tik per 3 kilometrus”, – nuogąstavo ir piktinosi sklypų savininkai.

„Į jokią žemę nepretenduojame. Tai valstybės žemė, tik savivaldybė gali ja disponuoti. Taip kalba iš pavydo, sugalvoja ir skleidžia gandus”, – gyventojų nuogąstavimus neigė Glazauskas.

Jis prisipažino, kad norima ilginti slidinėjimo trasą, ją apšviesti.

Kol kas Liepkalnį paversti „Rasų perlu” UAB „Žiemos trasa” neturi lėšų. Įmonės balansas – su minuso ženklu. Nepaskirstyto pelno eilutėje taip pat įrašytas daugiau nei pusės milijono nuostolis.

Aiškinimai abstraktūs

Praėjusį ketvirtadienį Rasų seniūnijoje Ribiškių sodų bendrijos nariai susitiko su Bendrojo plano strategais ir mėgino gauti atsakymus į savo klausimus.

Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Vidmantas Bezaras paaiškino, kad rengdami planą jie stengėsi suderinti visų interesus ir poreikius. „Tarnyba atstovauja valstybės interesams ir organizuoja planavimo procesą. Savivaldybė atstovauja visų miestiečių interesams ir rengia bendrąjį planą. Mažesnės grupės – Ribiškių savininkų bendrija, kuriai iškilo skaudžiausios problemos, ir Slidininkų federacija, turinti čia savo interesų. Planavimo tikslas – suderinti visų interesus. Ta procedūra sudėtinga, reglamentus taikyti nelengva. Didelių problemų neišvengiame. Jūs išsakėte savo nuomonę, dėl to diskutuosime”, – sakė Bezaras.

Miesto plėtros departamento Bendrojo ir specialiojo planavimo skyriaus vedėjas Jonas Jakaitis aiškino, kad bendrojo plano kūrėjai stengėsi diferencijuoti sodų bendrijų statusus. „Dabar galioja planas, patvirtintas 1998 metais. Jūsų sodo bendrija ir liko to paties statuso. Šiandien visi turi teisę statyti gyvenamuosius namus ir gyventi juose. Mėginome diferencijuoti. Žiūrėjome, kur sodai gali virsti normaliais gyvenamaisiais kvartalais. Bendrajame plane sodo teritorija pažymėta kaip zona, kurioje nepageidaujamos naujos statybos”, – aiškino plano strategas Jakaitis.

Konkrečių atsakymų, kodėl sodo bendrijos dalis pateko į rekreacinę zoną, kodėl buvo pakeistos sąlygos ir atsirado naujų apribojimų, kodėl nebuvo apie tai informuoti savininkai, liepkalniečiai nesulaukė. Atsakingi valdininkai pažadėjo atsakyti raštu.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Statyba su žyma , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.