Stasio Šimkaus sūnūs padovanojo neprižiūrimą memorialinę tėvų sodybą Lietuvos jėzuitų vaikų ir jaunimo reikmėms
Aleksote, prie VDU Botanikos sodo prigludusi didžiulė kompozitoriaus Stasio Šimkaus šeimai priklausiusi sodyba beveik 80 metų vadinama „šimkyne”. Po sutuoktinių mirties sodyba keliavo iš rankų į rankas ir buvo nugyventa. Iš publikacijų „Kauno dienoje” apie tai sužinoję JAV gyvenantys kompozitoriaus sūnūs per penkerius metus atgavo teisę į valstybės pavainike tapusią sodybą ir padovanojo ją Lietuvos jėzuitams.
Netikėta akistata su praeitimi
Į devintą dešimtį įkopęs Neris Šimkus, kalbėdamas atidengiant paminklinę lentą tėviškėje, pavadino save eksponatu, kuriam greičiausiai pritrūks jėgų atvažiuoti į būsimą jėzuitų pastangomis sutvarkytą muziejų ir pasidžiaugti jaunimo reikmėms atiduota sodyba.
Tik nedaugelis žino, kad abu Stasio ir Zofijos Šimkų sūnūs, Neris ir Algis, yra gimę JAV, kur kompozitorių keleriems metams atsiuntė atsikūrusi Lietuvos valstybė rinkti aukų. „Mano tėvas, gyvendamas JAV, organizavo chorus, koncertavo ir tokiu būdu rinko pinigus nepriklausomybę atgavusiai Tėvynei, – pasakojo dar gan žvalus Neris Šimkus. – Mes su broliu gimėme JAV ir kartu su tėvais grįžome į Lietuvą. Baigiantis karui kartu su kitais tautiečiais pasitraukėme į Vakarus. Šiandien man buvo stebuklas pamatyti Laimutę Macijauskaitę-Petrulienę, kurią atsimenu kaip mažą mergaitę, gyvenusią ir, pasirodo, iki šiol tebegyvenančią Šimkų sodybos kaimynystėje.”
Broliai Šimkai pasitraukė į Vakarus, kai tėvas jau buvo miręs, o motina pasiliko gyventi viena sodyboje. Neris ir jo vyresnysis brolis Algis, gyvendami JAV vedė lietuvaites. Beje, Neriaus žmona, su kuria susipažino pabėgėlių stovykloje, buvo žinomos giminės palikuonė – jos tėvai tarpukario Lietuvoje valdė garsųjį Marvos dvarą.
Mįslinga mirtis
Šimkų sodybos kaimynystėje gyvenanti Laimutė Macijauskaitė-Petrulienė su savo vyru Jurgiu daugybę dešimtmečių buvo įvairių įvykių kompozitoriaus sodyboje liudininkai. Beje, Laimutės Petrulienės tėvai padėjo kaimynystėje įsikūrusiai jaunai Šimkų porai įsiveisti didelį sodą, gražinti sodybos aplinką. Aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistė Zofija Šimkienė puikiai tvarkė sodybos ūkį, kuriame laikė arklį, karvę, naminius paukščius, kiaules ir net bites. Zofijai Šimkienei talkino du samdyti žmonės, nes Stasys Šimkus buvo atsidėjęs kūrybai.
Kompozitorius gyveno pirmajame sodybos aukšte, o vaikai – mansardoje. Pirmaisiais karo metais S.Šimkus čia sukūrė operą „Pagirėnai”, o 1943 metais mirė, pakirstas sunkios ir staigios ligos. Šeima sode užkasė operos partitūrą, norėdama ją išsaugoti nuo karo keliamų pavojų (vėliau partitūra buvo surasta).
1944 metais Šimkų sūnūs pasitraukė į Vakarus, o Z.Šimkienė liko sodyboje, kurią sovietmečiu niokojo svetimi žmonės. Likusi vieniša kompozitoriaus žmona tai labai sunkiai išgyveno. Kaip prisimena sodybos kaimynystėje iki šiol gyvenantys Laimutė ir Jurgis Petruliai, netrukus po karo nutrūko ir Zofijos Šimkienės gyvenimo gija – jos kūnas buvo rastas sodybos šulinyje. Šio tragiško įvykio aplinkybės taip ir liko neišaiškintos.
Po sodybos šeimininkės žūties visi buvę gyventojai išsikraustė.
Dovana jėzuitų veiklai skatinti
Sovietmečiu Šimkų sodyba keliavo iš rankų į rankas: iš pradžių čia gyveno saugumiečiai, paskui ji priklausė kompozitoriams, muzikos fondui, miesto Kultūros skyriui, kitoms institucijoms. Kai čia veikusio S.Šimkaus memorialinio muziejaus ekspozicija buvo perkelta į M. ir K.Petrauskų muziejų, „šimkynė” buvo palikta likimo valiai. Apie tai sužinoję kompozitoriaus sūnūs susirūpino jos likimu.
„Nusprendėme atsiimti valstybės neprižiūrimą tėvų nuosavybę ir padovanoti sodybą Lietuvos jėzuitams. Mat mes su broliu mokėmės Jėzuitų gimnazijoje ir mums artima jų dvasia bei veikla. Padovanojome su sąlyga, kad čia bus įrengtas memorialas tėvams, o ir sodyba panaudota jaunimo auklėjimo reikmėms”, – aiškino Neris Šimkus.
Anot Jėzuitų gimnazijos direktoriaus kunigo Gintaro Vitkaus, rekonstravus sodybos pastatus, įrengus vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo sistemas, sutvarkius aplinką, čia ketinama steigti pradinę jėzuitų mokyklą ir menų ugdymo centrą.
Tai būtų bene tinkamiausias būdas įamžinti kompozitoriaus Stasio Šimkaus atminimą.