Šv.Jurgio bažnyčioje kauniečiams buvo pristatytas žinomo fotografo Gintaro Česonio nuotraukų albumas „Tėvas Stanislovas”
Tėvas Stanislovas ne kartą sakė: „Kai mane minėsite, kalbėkite ne apie mane, o apie nuveiktus darbus”. Tarsi atsakymas į šį prašymą buvo šiemet pasirodžiusi knyga apie jo bažnytinių žibintų kolekciją. Šiomis dienomis pristatomas Gintaro Česonio fotografijų albumas, skirtas Tėvui Stanislovui, kunigo tarnystei žmonėms ir jo gerbtai aplinkai.
Albumo pratarmėje rašoma, kad Tėvas Stanislovas buvo žmogus, gebėjęs priartėti prie žmogaus, jį suprasti, atjausti ir padėti. Jam svarbiausias žodis buvo „tu”, o ne „aš”. Albume pateiktos brandžios senatvės sulaukusio kunigo, tebepulsuojančio meile visam, kas gyva, ir jo gerbtiems daiktams fotografijos.
„Aš nuoširdžiai nustebintas šio jauno fotografo darbu. Jis tarsi vienu kvėpavimu sukūrė dvasingą, nuoširdų paminklą Tėvui Stanislovui, jo tarnystei Dievui ir žmonėms, meilei seniems daiktams. Dar labiau nustebau sužinojęs, kad Gintaras buvo net septynis kartus atvažiavęs fotografuoti į Paberžę. Tuo tarpu atrodo, kad albumas sukurtas vienu atsikvėpimu”, – kalbėjo fotografijos maestro Romualdas Rakauskas.
Albumo autorius Gintaras Česonis pas Tėvą Stanislovą į Paberžę užsuko prieš ketvertą metų visai atsitiktinai. „Buvo nemalonus vėlyvo rudens vakaras. Jį praskaidrino ir sušildė arbatos puodelis su Tėvu Stanislovu, ramus pašnekesys su juo. Šis susitikimas paakino dar ne kartą atvažiuoti į Paberžę ir fotografuoti išskirtinį dvasininką. Fotografuodamas aš negalvojau nei apie albumą, nei apie artimą kunigo mirtį. Fotografavau istorinę asmenybę, nuostabų jo veidą, kuris visuomet buvo harmonijoje su tuo, ką jis kalbėjo. Beje, prieš gyvenimo pabaigą Tėvas Stanislovas nemėgo būti fotografuojamas, bet man kažkaip pavyko priartėti prie jo. Tėvas Stanislovas leido būti šalia. Iš to abipusiai nuoširdaus buvimo šalia ir radosi nuotraukų ciklas”, – pasakojo G.Česonis.
Fotografas prisipažino, kad iš visų nuotraukų jam labiausiai patikusi ta, kuri yra ant albumo viršelio, nors daugelis įsidėmi sutuoktuvių nuotrauką, kurioje ant ilgos nuotakos suknelės tupi… katė. Tai buvo Tėvo Stanislovo mylima katytė, lydėdavusi visus svečius (savo šeimininką gyvūnėlis pragyveno vos keliais mėnesiais). Tai bene gyviausiai atspindinti meilės Paberžėje visuotinumą nuotrauka.
„Neliūdėkime, kad išėjo, o džiaukimės, kad buvo”, – ragino dabartinis Paberžės bažnytėlės klebonas Skaidrius Kondratavičius, kai buvo minimos pirmosios Tėvo Stanislovo mirties metinės. Tad džiaukimės, kad pasirodė toks nuoširdus jauno fotografo Gintaro Česonio albumas, kuriame Tėvo Stanislovo portretas subtiliai persipynęs su unikalia, kunigo sukurta Paberžės aplinka ir jo cituojamomis mintimis.
„Meno tvirtovė” šį leidinį pristatė Šv.Jurgio bažnyčioje, kurios neišdailinta, bet didi aplinka bei joje skambėjęs grigališkas choralas (giedojo choras „Giesmė”, vadovaujamas Salvinijos Jautakaitės-Hargreaves) išties atitiko tai, ką taip vertino Tėvas Stanislovas.