Klaipėdos muzikinio teatro baleto artistas Aleksandras Prijmenko kitąmet baigia savo karjerą. Tačiau juokauja nesijaučiąs krintančiu meteoru: studijoje „Šokių uostas” buria ispaniškų šokių grupę.
„Flamenką galima šokti visą gyvenimą”, – sako Aleksandras.
Skaudu atsisveikinti su scena?
Baletas suluošina kūną kaip instrumentą, ir kai priartėja pensija, arba, kaip mes sakome, renta, mes visi tampame beveik invalidais. Viską skauda, nebeturime kremzlių, kelių raiščiai trūkę. Tačiau visuomet į darbą ėjome kaip į šventę, nesulaukdavome, kada baigsis atostogos. Tiesa, kartais po spektaklio atsiverdavo tokia tuštuma, rodės, praris, nes jautiesi išsiurbtas, viską palikęs scenoje, bet paskui vėl traukia patirti tą savotišką transą…
Scenos trauka yra magiška, tai tarsi narkotikas: užsidega rampos, ir išnyksta viskas. Tai prilygsta neįkainojamai laimei. Šokdamas įvairius vaidmenis, turi galimybę išgyventi daugybę skirtingų gyvenimų. Ir tada kūno skausmai – visiškai niekas. Tiesa, man kaip moteriai balerinai neteko spręsti dilemos: vaikai, šeima ar scena. Aš – vienišius. Bet jei klausiate, kas būtų galėjęs priversti atsižadėti šokio, atsakyčiau, jog nėra tokios jėgos…
Kaip baletas pakeitė jūsų gyvenimą?
Kai prisimenu vaikystę, nuo tos dienos, kai atėjau į baleto mokyklą, aš neprisimenu gatvės futbolo, pamėgto piešimo nei savo kiemo draugų. Nereikėjo nieko, išskyrus šokį. Jis uždegė. Tėvas leido pabandyti, nors nepritarė mano pasirinkimui, ir laukė, kol man atsibos. Trisdešimt metų, kol pražilo. Nepateisinau jo lūkesčių.
Šokti pradėjau Voronežo operos ir baleto teatre, paskui – Charkovo. Ten būdavo linksmų intrigėlių: tai kas prikals baleto batelius, tai užkulisiuose lagaminėlį prikraus akmenų, kurį pagriebęs turi it pūkelis praskriet per sceną. Visa tai baigėsi, kai 1987 metais atvažiavau į Klaipėdos muzikinį teatrą. Čia šokau daugiausia solines partijas, pradedant vaikišku spektakliu „Baltasis vilkas” ir baigiant Francu „Žydrajame Dunojuje”. O mėgstamiausiu savo vaidmeniu laikau Editos Piaf meilužį Lepleną spektaklyje „Paryžiaus žvaigždė”. Taip, anuomet buvo gėlės ir aplodismentai, mane atpažindavo gatvėje, ir ne tik. Ačiūdie, tada nebuvo maniakiškų persekiojančių fanų, bet yra kita medalio pusė: dalis klaipėdiečių net nežino, kur yra Muzikinis teatras…
Esate beveik angelas…
Visiškai ne angelas. Yra tokia nuomonė, kad artistai tik lėbauja ir ištvirkauja. Nesu bohemiškas žmogus. Man patinka mano slaptas kampas. Esu fantazuotojas: eidamas gatve nešoku, bet kartais imu gestikuliuoti, ir pastebiu, kad žmonės į mane skersuoja. Galvodamas apie šokį, galiu nuplaukti toli toli… – juokiasi. – Ne, kanarėlių nei orchidėjų neauginu, tiesa, buvo metas, kai domėjausi joga, ezoterika, bet tai praėjo. Kaip pamišęs naršau po internetą ir skaitau knygas. Neturiu jokios filosofijos… tiesiog man patinka mano darbas, aš daugiau nieko nemoku daryti: nei vairuoti automobilio, nei plaukti, nei įkalt vinies į sieną. Taip, jaučiuos kaip vėjo blaškomas albatrosas… – juokiasi.
Niekuomet nešokote charakterinių šokių, tik pas des deux, pas des trois (dviese, trise), o štai flamenkas – charakterinis šokis.
Taip, aš pasikeičiau. Kai mudu kalbėjomės prieš penkiolika metų, žavėjausi moderniuoju šokiu, o dabar manau, kad tai – tuštybės mugė. Dar anksčiau turėjau draugą, Vianą Gomesą de Fonsea Serchio, kurio tėvas, kilęs iš Ispanijos didikų giminės, Tarybų Sąjungos didžiuosiuose teatruose statė ispaniškas miniatiūras, jas atliko tokie baleto milžinai kaip Baryševas, Solovjovas. Anuomet man nebuvo artimas ispaniškas šokis. Dabar pajutau savy atradęs tą vidinę įtampą, energetiką, gyvą nervą. Man didelę įtaką padarė Joaguim Cortes, vadinamas flamenko princu, sukūręs savo šokių trupę ir važinėjantis po pasaulį. Jis nebijo maišyt šiuolaikinį, klasikinį flamenką (bolero) su folkloru. Cortes sako: „Mano tėvynė – Ispanija, esu Ispanijos čigonas ir jaučiu šį šokį – jis eina iš mano širdies”… Beje, visas pasaulis dabar pamišęs dėl flamenko, o Ispanijoje jis laikomas erotiškiausiu šokiu. Bet jame nėra nieko vulgaraus.
Užsiminėte, kad tas jūsų dievinamas Joakimas ir pakylėjo flamenką į aukšto meno rangą, o iki šiol jis tarsi priklausė valkatoms?
Žodis „flamenko” kildinamas iš lotynų žodžio „flama” (ugnis), kai kas galvoja, kad jis atspindi paukščio flamingo gracingumą, grakštų judesį, apdaro puošnumą. Na, o arčiausiai tiesos tikriausiai yra ispaniška žodžio reikšmė: „valkata, čigonas”… Viduramžiais čigonai buvo persekiojami inkvizicijos, grūdami dirbti į gyvsidabrio kasyklas, žudomi, ir todėl flamenkas laikomas paslaptingu, dramatišku, fatališku šokiu. Iki XVIII amžiaus pabaigos Ispanijos čigonai perduodavo šį šokį, dinastija po dinastijos, tik uždarame savo klano rate. O nuo XIX a. vidurio šokis paplito tavernose, ir, kadangi ten buvo maža vietos, flamenkas buvo šokamas sabodado (pėdų trepsėjimas) – vienoje vietoje. Kaip vidinės energijos, jausmų, laisvės troškimo išraiška.
Tačiau vėliau jis išėjo į didžiąją sceną, buvo kuriamos flamenko mokyklos Europoje ir Amerikoje. Tame šokyje susilieja daug stilių. Jam nereikia poros: gali šokti vienas, arba vienas vyras ir dešimt moterų. Juk pasakoji meilės istoriją, atveri jausmų imperiją…
Ar scenoje įmanoma išgyventi aistrą, stipresnę negu gyvenime? Tikras menininkas yra tas, kuris sugeba sukurti tą liepsną, didingą aistrą, kuria mėgaujasi apstulbę žiūrovai, net jeigu realiame gyvenime yra vienuolis asketas.
Vienas garsus dizaineris yra sakęs, kad brandaus amžiaus lietuvės moterys – kaip cepelinai, ir elegantiškų drabužių joms nepasiūsi. Jūs prasitarėt, kad flamenką gali šokti tik brandžios asmenybės…
Tai suaugusių žmonių šokis, ne keturiolikmečių. Asmenybės branda, impulsyvumas ir žavesys iš tiesų reikalingi. Bet šiam šokiui tikrai nebūtina Dženifer Lopez figūra. Aš mačiau aibę vaizdo medžiagos: Ispanijoj flamenką šoka ištisos šeimos, visokiausio sudėjimo, amžiaus vyrai ir moterys. Svarbiausia – jausti ritmą, turėt temperamentą, norą šokti ir nesivaržyti. Pagaliau šokis – tai juk didžiulis malonumas!
Jaučiu didžiulį pakilimą, kai man skambina moterys ir aistringai kužda: „Aš noriu, geidžiu šokti flamenką!” Mes visko mokysimės palaipsniui, juk nemokančio vairuoti išsyk niekas nesodina į lenktyninį automobilį. Ateityje mes rengsime koncertus, gal pasirodysime miesto šventėse. Tik ir laukiu akimirkos, kai pradėsim repetuoti.
Vaizduojuosi jus linksmą pašėlusį seneliuką, miesto aikštėje trypiantį flamenką su minia… Gal kada nors Klaipėda taps flamenko sostine?
Save aš irgi panašiai vaizduojuosi. Nes jei nustočiau šokti, greit susenčiau ir numirčiau. Bet flamenko sostine netapsime, nes Klaipėda jau yra ir liks „Žuvėdros” miestas. Aš pradedu gyvenimą iš pradžių, nuo nulio, sabodado. Bet noras šokti flamenką eina iš mano širdies.