Finansų ministras Zigmantas Balčytis – tiesiog ramus žmogus. Paklaustas apie savo sūnaus Donato problemas su teisėsaugos institucijomis, jis dažniausiai atsako: „Tai teisinis ginčas, kurio pabaiga dar neaiški”. Įkyresniems žurnalistams kai kada dar priduria: „Tiesą sakant, jo (sūnaus. – Aut. past.) nelabai ir klausiau apie tas problemas”.
Šiais laikais būti įkyriam ir priminti, jog ministro sūnus „prisidirbo” būdamas valstybės tarnautojas ir yra įtariamas padarytu nusikaltimu skirstant Europos Sąjungos lėšas, matyt, yra senamadiška. Ir vis dėlto…
Atmetę visokias pozas, dirbtines laikysenas, įsivaizduokite viešoje politikoje dalyvaujantį asmenį (kai kas sako, kad finansų ministro portfelis – antras pagal svorį Vyriausybėje), kuriam turėtų rūpėti šiokia tokia nuosava reputacija, o jis tvirtina savo teisiamųjų suolan sėdusios atžalos net neklausiantis apie bylą?
Aristokrato vertas diskretiškumas! Geras politikas ir juolab pavyzdingas tėvas! Negi vėl imsi kartoti iki šleikštulio užknisusią maldą apie tai, kad „kiekvienos normalios ir civilizuotos šalies finansų ministras, paaiškėjus, kad jo sūnus įtariamas machinacijomis finansų srityje…” Ir taip toliau ir panašiai. Pabaigą galima sau susikišti į gerąją vietą. Taip pat ir iliuzijas, kad valdžia – tai padoresnių už patvorių minios atstovus asmenų priedermė, ir visų pirma ne privilegija, o tarnystė visuomenei…
Vilniaus universiteto istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas savo vedamoje televizijos laidoje klausė: „Kodėl lietuviai nebegieda savo himno? Blogas himnas ar blogi lietuviai?” Jukš! Ir paršui aišku, kad skambant antrajam Tautiškos giesmės posmui (jeigu ką, tai ten – apie asmeninės dorybės takus ir darbą Lietuvos žmonių gėrybei), kur kas arčiau lietuvio širdies susukta taukuota špyga ir mintyse plėšiamas Michailo Bulgakovo „Šuns širdies” herojaus motyvas: „Glazik vykoliu, drugoj ostanetsia – budeš znatj, govno, komu klaniatsia”. Visomis prasmėmis: gal net baubiant kokiame stadione būtų daug prasmingiau ir tikrai neprasčiau už prieš kiekvienas sporto varžybas naujazelandiečių maurojamą maorių karo šokį.
Regis, pamažu virstame diskretiškų šarikovų visuomene. Kodėl staiga turėtų paraudonuoti antra (!) pagal populiarumą visuomenės apklausose socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė? Iš gėdos, kad ją, taikiusią į Lietuvos prezidento postą, nusižengiant įstatymams parėmė lošimų verslu užsiimanti bendrovė? Pamirškit. Daugiausiai galima tikėtis paprasto vektoriaus: visus klausimus pateikite partijai, kurioje ji tada buvo. Kada partijos Lietuvoje – it kojinės, tai ir norėti nėra ko: moteriškos aukštuomenėje – daugmaž vienkartinės, vyriškos – geriausiu atveju reikalingos kasdienio skalbimo.
Kita vertus, V. Blinkevičiūtė turi tvirtą moralės atskaitos tašką. Juk prezidentas jau dvejus metus tvirtina nesidomėjęs, kas ir kokiais pinigais parėmė jo rinkimų kampaniją. Ir pastaruoju metu apie tai paklaustas, dažniausiai supyksta. Nes kai jį aplinka tituluoja „moralės autoritetu”, jam labai patinka. Kai pradedama mėsinėti prieš rinkimus ir po jų gauta finansinė parama, įjungiama aristokratinio diskretiškumo plokštelė. Ne kiekvienas penkias dešimtis sąmoningiausių gyvenimo metų demokratijos etalonu laikomoje Amerikoje praleidęs žmogus gali būti laikomas moralės principais grįstos politikos pavyzdžiu. Ypač, jeigu dažnai negali paaiškinti paprastų dalykų. Žinoma, būtų neprotinga visiškai atmesti tikimybės, kad tokie klausimai iš tikrųjų yra patys sudėtingiausi.
Beje, ne kiekvienas strategas ir šiaip proto bokštas turi teisę vadintis „tikru valstybininku”. Šį titulą rėmėjai skyrė iš oficialaus URM viceministro posto ir diplomatinės tarnybos pasitraukusiam Albinui Januškai. Skonio reikalas. Tačiau „valstybininko” titulas sunkiai dera pareigūnui, kuris pasitraukdamas sugeba raštu burbtelėti tik kažką panašaus į „Atia!” Ir jeigu ne skatina, tai bent jau toleruoja savo rėmėjų protinimus, neva dėl to-o-o-o-kio lygio veikėjo prezidentas podraug su premjeru turėję viską mesti ir keliais šliaužti ton vieton, kur „tikrasis valstybininkas” savaitgalį buvo pasislėpęs. Paliudydami ir pakartodami Kristaus kančią. Maža to, privalėję „strategą” guosti ir laikyti už rankos anksčiau – tuo metu, kai „nedraugai ant jo galvos pylė pamazgas”.
Objektyviai vertinant, buvo labai prasmingų pareigūno darbų, taip pat ir nepelnytų Rusijos bei vietos gamybos pamazgų ant jo galvos. Tačiau ar jos nebuvo tik pretekstas išvengti klausimyno apie URM ir Saugumo departamento kadrų, o taip pat ir bendrąją politiką, kurią, kaip teigiama, A. Januška strategavo. Jeigu taip, tai iš principo toks veiksmas liudija banalų intrigavimą, o ne strategavimą valstybės tarnyboje.
Įdomiausia, kad aukščiau išvardytiems epizodams surankioti neprireikė epochas, „piatilietkas” ar kadencijas trukusios praeities. Visi jie – praktiškai iš vienos savaitės aktualijų. Skirtingi savo forma, tačiau iš esmės analogiški turiniu, liudijantys, kad asmeninės atsakomybės už savo veiksmus deficitas tampa politikų žmonių bendrine problema. Dėl to liūdėti, piktintis? Nelygu kaip – galima ir kokį „bambalį” ištuštinti ta proga, pakeliui keliant tostą už valdžios suartėjimą su liaudimi. Už tai, kad jie – visai tokie, kaip mes patys. Tik oficialus himnas mūsų, išties, nei šioks, nei toks. Nerealus tiesiogine prasme.
Šiais laikais būti įkyriam ir priminti, jog ministro sūnus „prisidirbo” būdamas valstybės tarnautojas ir yra įtariamas padarytu nusikaltimu skirstant Europos Sąjungos lėšas, matyt, yra senamadiška