Žiūrovų simpatijos svarbiau negu titulai

Tuo įsitikinę dailiojo čiuožimo meistrai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas

Ledo šokėjų poros Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago gyvenimo tempas nepaprastai didelis. Vieną dieną jiedu – Rusijoje, kitą gali atsidurti Amerikoje, vėliau – Japonijoje… „Kai važiuoji traukiniu, tau bet kurią minutę gali paskambinti, tvarkai reikalus net sėdėdamas vagone”, – sako Povilas. „Kai kur nors nukeliauji, pirmiausia aiškiniesi, ar viešbutyje yra internetas”, – antrina jam Margarita.

Japonijoje pramoginiuose pasirodymuose dalyvavę ledo šokėjai kelioms dienoms buvo atvažiavę į Vilnių. Vienoje vietoje nenustygstanti Lietuvos sporto žvaigždžių pora dabar turi daug rūpesčių ir darbų – penktą kartą rengia projektą „Liepsnojantis ledas”. Šiais metais gruodžio mėnesį vyksiantis renginys vadinsis „Liepsnojantis čempionų ledas”, mat jame dalyvaus geriausi dailiojo čiuožimo meistrai.

Darbas virte verda

– Ar daug laiko iš jūsų atima tokio projekto kaip „Liepsnojantis ledas” rengimas ir įgyvendinimas?

Povilas:

– Likus pusei metų iki renginio darbas virte verda nuo ryto iki vakaro. Kompiuteris neišjungiamas, nuolat skamba telefonas.

Margarita:

– Anksčiau nemanėme, kad organizuojant tokį šou gali būti tiek daug darbo. Pats ledo šokėjų pasirodymas trunka porą valandų, o jį parengti reikia bent pusės metų.

– Tačiau noras užsiimti tokia veikla nepraeina?

Margarita:

– Kol kas ne. Kasmet turime pusės metų pertrauką, kai nerengiame savo projekto, o dalyvaujame kitų organizuojamuose šou. Per tą laiką vėl atsiranda noras imtis „Liepsnojančio ledo”. Nors pavargstame, po renginio jaučiame didelį pasitenkinimą nuveiktu darbu ir reginiu.

Povilas:

– Esame prodiuseriai, todėl ant mudviejų pečių gula didelė atsakomybė.

– Ar garsius ledo šokėjus tenka įkalbinėti dalyvauti tokiame renginyje, ar jie iškart sutinka?

Margarita:

– Nieko neįkalbinėjame. Jeigu ledo šokėjai būna pasirašę sutartis su kitų šou organizatoriais, nieko nebegali pakeisti, bet jei tuo laiku jie nėra užimti, mielai sutinka dalyvauti.

Povilas:

– Štai šiais metais, kad galėtų mūsų renginyje pasirodyti olimpinis čempionas Aleksejus Jagudinas, su jo agentais ir pačiu dailiojo čiuožimo meistru derėjomės porą mėnesių. Jam teko atsisakyti dalyvauti kituose šou.

– Per „Liepsnojantį ledą” ir patys šokate. Ar per tokius renginius dalyviai konkuruoja tarpusavyje, siekdami kuo geriau pasirodyti?

Margarita:

– Tai ne varžybos, todėl konkurencijos nėra. Mes tiesiog stengiamės kuo geriau pasirodyti. Renginio sėkmė priklauso nuo to, kaip seksis visiems jo dalyviams. Tai bendras visų darbas.

„Laimėjimas yra akimirkos dalykas”

– Ar dar dalyvausite didžiajame sporte – Europos, pasaulio čempionatuose, kitose tarptautinėse varžybose?

Povilas:

– Į šį klausimą dabar negalime atsakyti. Kol kas nežinome, ar startuosime, ir kada tai darysime. Nenorime kalbėti, jog iš sporto pasitraukėme. Vieną kartą jau taip padarėme. Tuo metu nežinojome, kad po kurio laiko pajusime, jog norime grįžti. Iš pradžių juokavome: artėja olimpiada, keturiose dalyvavome, reikia rengtis penktai. Prisijuokavome. Taip ir sugrįžome.

Dabar nuolat palaikome sportinę formą, bet grįšime tada, kai panorėsime. Kai subręs toks sprendimas.

– Net ir neužlipdami ant aukščiausio apdovanojimų laiptelio jūs neretai tampate žiūrovų simpatijų čempionais. Kaip tokiais atvejais jaučiatės?

Povilas:

– Geriausiai už visus (šypsosi).

Margarita:

– Niekada nekeistume žiūrovų simpatijų į titulus. Laimėjimas yra akimirkos dalykas – pastovi ant pakylos penkias minutes, ir viskas. Žiūrovų reakcija – kas kita. Štai po ketverių metų pertraukos sporte nuvažiavome į Prancūziją. Žiūrovai pasitiko stovėdami tik mus ir prancūzų porą. Tikrai nemanėme, jog mus taip prisimins. Tada dar kartą supratome, kad žiūrovų simpatijų negalima lyginti su titulais.

Moralinis ramstis – Povilas

– Dalyvaujant varžybose neužtenka palaikyti vien sportinę formą. Kaip rengiatės psichologiškai? Ar įtampa prieš startą nesukelia nemigos, gal sapnuojate, kad šokate ant ledo?

Margarita:

– Sapne jau senokai nebečiuožiu. Kai man buvo 10 metų, nuolat sapnuodavau save ant ledo. Dabar labai retai.

Sportuojant nuo šešerių metų atsiranda tam tikra sistema, todėl psichologiškai savaime būname pasirengę varžytis. Tai jau įprotis.

Nors yra ledo šokėjų, kurie nuolat dirba su psichologais.

Povilas:

– Būna, kad psichologai pradeda kelti jiems susierzinimą. Tai ganėtinai pavojingas dalykas.

Margarita:

– Viena mano draugė pasakojo, jog per olimpines žaidynes paskui ją nuolat vaikščiojo psichologas ir kartojo: „Tu turi savimi pasitikėti”. Tris dienas ji klausė, paskui neišlaikė ir aprėkė specialistą. Sakė, kad dėl to psichologo jai atsitiko priešingai – dingo pasitikėjimas savimi.

– Kadangi esate pora ne tik ant ledo, bet ir gyvenime, tikriausiai galite vienas kitam būti didelė moralinė parama?

Margarita:

– Dažniausiai Povilas būna ta moralinė parama. Per varžybas jis jaudinasi mažiau negu aš. Nežinau, kas būtų, jei turėčiau nervingą partnerį.

– Manoma, laimingiausi jums metai buvo 2000-ieji – ryškūs sportiniai laimėjimai, o dar ir susituokėte…

Margarita:

– Nemanau, jog šie, 2006-ieji, yra mažiau laimingi. Medalių šiemet laimėjome daugiau negu 2000 metais – bronzos Europos čempionate, mažąjį sidabro Europos ir pasaulio pirmenybėse. Mūsų šeimai 2006-ieji taip pat laimingi. Sakoma, kad penkti ir šešti bendro gyvenimo metai būna persilaužimo, tirpsta meilė. Tačiau mudviem jie net geresni už 2000-uosius.

Namie dizainerė – Margarita

– Maskvoje turite namą, o prieš pusantrų metų įsigijote butą Vilniuje…

Povilas:

– Pirkome butą, nes grįžę į sportą norėjome Lietuvoje rengtis olimpiadai. Jau ir treneriai ketino persikelti. Iki tol niekada neturėjome čia pagrindinės pasirengimo bazės, visada – Rusijoje. Gavome daug pažadų, kad Lietuvoje mums bus sudarytos tinkamos sąlygos ruoštis olimpinėms žaidynėms. Tačiau tie, kurie žadėjo, savo žodžio netesėjo.

Butas taip ir stovi tuščias. O mes mokame visus komunalinius mokesčius, nors gyvenome jame tris savaites per metus.

– Kas rūpinosi būsto įrengimo reikalais, interjeru?

Povilas:

– Kai jį nupirkome, buvo tik sienos. Buto interjeru rūpinosi pagrindinė mūsų šeimos dizainerė Margarita. Ji rinko plyteles, dažus, baldus… Aiškino statybininkams, ką ir kur daryti. Jos dėka bute yra nuostabios kabamosios lubos. Didžiuojuosi savo žmona.

– Vilniuje, kaip sakėte, gyvenote tris savaites, o namie Maskvoje?

Povilas:

– Ilgiausiai namie praleidžiame dvi savaites.

Margarita:

– Bet ir tada nesiilsime. Dalyvaujate kokiuose nors šou, kam nors padedame rengti programas… Paskui iškeliaujame, vėl grįžtame.

Povilas:

– Vasarą trims mėnesiams važiuojame į Ameriką, dalyvaujame pasirodymuose.

Katytė sulaužyta letenėle

– Vis dar auginate kates ir šunis?

Margarita:

– Dabar jau turime penkias kates ir du šunis. Penktoji atsirado visai neseniai, ją atnešė kaimynė. Katytės sulaužyta letenėle negalėjome nepriglausti.

Povilas:

– Kai kitą kartą atvažiuosime į Lietuvą, atsivešime ją.

– Kas rūpinasi gyvūnais, kai jūsų nebūna namie ir apskritai Maskvoje?

Margarita:

– Mano tėvai.

Seni geri filmai

– Ar daug nuo jūsų priklauso, kokia bus ledo šokių choreografija, muzika, kokius vilkėsite kostiumus?

Margarita:

– Maždaug 70-80 procentų.

Povilas:

– Buvo laikas, kai mūsų apranga visiškai rūpindavosi dizaineriai.

Margarita:

– Dabar vis daugiau mes.

Povilas:

– Ne mes, o tu.

– Ar jums svarbi kasdienė apranga? Ar bet ką galite užsimesti ir eiti?

Margarita:

– Priklauso nuo to, kur einame. Drabužiai svarbūs tiek, kad juos vilkėdamas gerai jaustumeisi. Man rūpi patikti sau, Povilui. Bet mes nesame kokių nors prekės ženklų fanatikai. Svarbu, kad drabužis patiktų ir būtų kokybiškas.

– Kokią muziką mėgstate?

Margarita:

– Man patinka rusiškos grupės DDT, „Nautilius pompilius”… Noriu, jog būtų prasmingi tekstai, o ne koks nors: „Miau-miau”. Iš užsienio grupių patinka „Pink Floyd”, „Depeche Mode”, kartais mėgstu pasiklausyti lengvesnės ispaniškos muzikos – Ricci Martino ar Jenifer Lopez.

Patinka ir klasika. Kadangi dažniausiai šokame pagal klasikinę muziką ir tuo metu jos prisiklausome, namie labiau norime girdėti kitokią.

Povilas:

– Margaritai klausytis muzikos – ir pomėgis, ir darbas. Kai rengiame šou, ji parenka visas fonogramas, kurios turi sujungti numerius, skambėti per grupinius pasirodymus… Ir muziką pati komponuoja kompiuteriu.

– Oho!

Povilas:

– Kiek pasimokė ir pradėjo tai daryti savarankiškai. Apskritai Margarita labiausiai mėgsta kiną, ypač žiūrėti senus gerus rusų filmus.

Iš tos pačios aplinkos

– Būdami ledo šokėjai visame pasaulyje turite konkurentų, su kuriais varžotės. O bičiulių ar daug turite?

Margarita:

– Bičiulių turbūt daugiau negu konkurentų.

Povilas:

– Dailiojo čiuožimo pasaulyje iš tiesų visi labai draugiški. Priešiškumas greičiau yra išimtis. Mūsų ledo šokėjų karta daugelį metų nuolat susitinka, kaip sakoma, tą pačią košę valgo. Jei ir buvo kokių nemalonių momentų, juos užglaistė laikas. Mus vienija profesija, tarsi visi neakivaizdžiai priklausytume vienai profesinei sąjungai.

– Ar turite bičiulių iš vaikystės?

Margarita:

– Vaikystėje visi mano draugai buvo čiuožėjai. Dabar jie išsibarstę po pasaulį. Todėl labai artimai nebendraujame.

– O kitokių profesijų bičiulių neturite?

Povilas:

– Dauguma jų iš tos pačios aplinkos: gydytojai, masažuotojai, prodiuseriai…

Beje, taip susiklostė, kad bendraklasis, su kuriuo sėdėjome viename suole, 10 metų gyvena Solt Leik Sityje. Kai su Margarita nuvykome ten į olimpiadą, po daugelio metų susitikome. Nuo tada mūsų kelias dažnai eina per Solt Leik Sitį ir mes vis pasimatome. Tad šį savo bičiulį sutinku kelis kartus per metus, nors jis gyvena Amerikoje.

– Kaip pailsite nuo beprotiško gyvenimo tempo?

Povilas:

– Mums poilsis – susitikimai su artimaisiais, draugais.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.