Spalis – pats turtingiausias ir gražiausias mėnuo. Džiugina jis laukų ir miškų gėrybėmis, auksiniu medžių lapų kilimu ir voratinklių skraistėmis. Ir ko tik nebūna spalį – ir šiltų bobų vasaros dienų, ir balzgano šerkšno.
Sodininkui
Spalis, ypač jo vidurys – tinkamiausias metas sodinti obelaites ir vaiskrūmius: serbentus ir agrastus.
Kriaušes, slyvas, vyšnias ir trešnes geriau sodinti pavasarį. Tad jei nusipirkote tokių sodinukų, juos galima išlaikyti iki pavasario. Medelius paguldykite į iškastą griovelį ir apkaskite žemėmis, palaistykite. Pradėjus šalti ant jų užmeskite eglišakių ar stambesnių piktžolių. Iškritęs sniegas apsaugos vaismedžius nuo šalčių.
Avietes geriau sodinti spalio pradžioje, bet jei ruduo šiltas, galima ir vėliau.
Sodindami atidžiai apžiūrėkite medelių šaknis. Jokiu būdu nereikėtų sodinti vaismedžių, kurių šaknys apdžiūvusios. Tokie medeliai sunkiai prigyja ir blogai auga, todėl visų parduodamų medelių šaknys turi būti gerai aprištos, o prieš sodinant dar ir sumirkytos (geriausia karvių mėšlo ir molio tyrėje).
Jei duobių neiškasėte, laikas paskubėti. Nesukultūrintame dirvožemyje vaiskrūmių sodinti neverta. Mažai gelbės ir didelės duobės, į kurias pripilsite geresnio dirvožemio, nes taip susidarys vazono efektas. Pasodintas medelis ar krūmas neleis šaknų į nederlingą duobės kraštą, tad keletą metų gerai augę vaiskrūmiai pradės skursti. Kai dirvožemis sukultūrintas, didelių duobių kasti nereikia. Užtenka iškasti tokias, kad būtų galima laisvai išdėstyti šaknis jų nelankstant ir nekryžiuojant.
Serbentai ir agrastai sodinami vienas nuo kito 1-1,5 m atstumu, nelygu veislė. Vienų krūmai būna vešlūs ir plačiai išsišakoję, kitų aukšti ir siauri ar net medelio formos. Sodinami eilės tvarka iš šiaurės į pietus. Jei sodinamos kelios eilės, tarp jų paliekami tarpueiliai.
* Sodindami vaismedžius ir vaiskrūmius iškaskite duobutę, jos dugne padarykite kauburėlį, ant jo pastatykite sodinamą medelį ar krūmelį. Šaknis taisyklingai išdėstykite taip, kad jų galai neužsiriestų į viršų. Užpylę du trečdalius žemių, gausiai palaistykite, o vandeniui susigėrus supilkite likusias žemes ir šiek tiek suspauskite. Pilkite tiek ir taip, kad aplink pasodintą augalą susidarytų lėkštė, į kurią susirinktų lietaus vandens.
Jei sodinate vienstiebį krūmelį, palenkite jį 45 laipsnių kampu, kad pavasarį patrumpinus geriau krūmytųsi. Sodinukus, turinčius 2-3 stiebus, irgi sodinkite truputį gulsčiau, o jei norite sudaryti ištisą vaismedžių juostą (gyvatvorę), susodinkite juos horizontaliai. Tokiu atveju iškaskite ne duobutes, o apie 15 cm gylio griovelį, ir į jo dugną paguldykite sodinukus. Šaknis užpilkite žemėmis taip, kad stiebai ir pumpurai liktų neužpilti. Pavasarį patrumpinkite ne daugiau kaip per du viršūninius pumpurus.
Raudonieji ir baltieji serbentai mėgsta lengvesnį dirvožemį. Sunkiuose priemoliuose jie auga prastai. Jeigu sode sunkus priemolis, dirvožemį reikia gerokai pakeisti: atvežti lengvo priesmėlio, pridėti kompostinių durpių, giliai perkasti ir viską permaišyti.
Juodieji serbentai dirvožemiui nėra reiklūs. Jie gali puikiai augti ir derėti įvairaus sunkumo priemoliuose. Svarbu, kad dirva nebūtų įmirkusi, turėtų natūralų nuolydį arba dirbtinį drenažą, būtų pakankami drėgna, sukultūrinta ir bent jau didesnę dienos dalį nebūtų pavėsyje.
Agrastai dirvožemiui irgi nėra reiklūs, tačiau jie nemėgsta neutralių ir ypač šarminės reakcijos dirvų, tačiau gerai auga ir silpnai ar net gerokai rūgščiuose (pH 5-6) dirvožemiuose. Svarbu, kad dirva būtų gerai sukultūrinta ir įtręšta organinėmis trąšomis. Jie taip pat nepakenčia užmirkusių ir per daug drėgnų vietų.
Jei ruošiatės sodinti paskiepytą medelį, jį gerai apžiūrėkite prieš įsigydamas – jei poskiepis plonesnis už įskiepį, tokio medelio neverta pirkti. Prieš sodindami pažeistas šaknis nupjaukite iki sveikos vietos, o šaknų galus palyginkite aštriu peiliu.
Naudinga prieš sodinant skiepų šaknis pamirkyti vandens skiedinyje. Taip greičiau užgis šaknų žaizdos, išaugs naujų šaknelių. Skiepus reikia sodinti tokiame pat gylyje, kokiame jie augo medelyne.
Sodindami skiepą dėkite į duobę rytinėje kuoliuko, prie kurio rišite, pusėje, nes taip šaknys geriau pasiskirstys. Tada ant šaknų užberkite apie 10 cm žemės sluoksnį, skiepą lengvai pakratykite ir aplink jį sumindžiokite žemę. (Naujai iškastos duobės žemė suslūgsta apie 5-7 cm.) Užlyginę ir sumindžioję duobėje žemę, aplink medelį padarykite įdubimą, kad palaisčius vanduo nenutekėtų į šonus. Pasodinę skiepą pririškite prie kuoliukų ir taip laikykite 2-3 metus, kol jis gerai įsitvirtins dirvoje.
Jei sodas jau užsodintas, nurinkę derlių gerai įdirbkite dirvą aplink medelius ir patręškite.
Gerai azotinėmis trąšomis iš rudens patręštų medžių lapija pavasarį būna žalesnė ir stipresnė.
Rudenį dirvą reikia perkasti, kad būtų sunaikinti visi sodo kenkėjai (lervos, vikšrai, ligų sukėlėjai).
Pabaigę sodo darbus visus įrankius nuvalykite, jei reikia, ir perdažykite, kad nerūdytų, ir sudėkite į sandėliuką.
Daržininkui
Spalį baigiamas doroti derlius. Nukirskite vėlyvuosius kopūstus, iškaskite šakninius salierus, petražoles, geltekles, pastarnokus.
Dalį krienų, burokėlių, morkų ir kitų daržovių galima palikti lauke, užpylus 30-40 cm durpių arba žemių sluoksnį. Jos nesuvys iki didesnių šalčių. Porus irgi palikite vėlesniam laikui ar net pridengus (kad žemė neįšaltų) žiemai. Jų išsikasite šviežių, kai tik panorėsite.
Mėnesio pradžioje sodinkite žieminius česnakus skiltelėmis ir svogūnus, kad iki užšalant susiformuotų jų šaknelės, bet neišleistų laiškų. Česnakai sodinami lygioje dirvoje arba lysvėse eilėmis: tarp eilių – 20 cm, tarp augalų – 6-8 cm. Skilteles įbeskite 5-8 cm gylyje. Pasodinus dirvą reikia mulčiuoti perpuvusiu karvių mėšlu, šiaudais arba durpėmis 3-5 cm sluoksniu.
Kol dirva neįmirkusi, reikia ją paruošti kitų metų sėjai. Parinkite lengvesnę dirvą, tokią, kur per atodrėkius ir pavasarį nesikaupia vanduo, ir sukaskite lysves. Prieš rudeninį įdirbimą ją patręškite organinėmis, fosforo ir kalio trąšomis.
Šviežiu mėšlu negalima tręšti ridikėlių, svogūnų, česnakų, pastarnokų, gelteklių, burokėlių, nes:
ridikėliai išauga į lapus ir nesuformuoja šakniastiebių, svogūnai iki rudens nespėja subręsti ir juos labiau puola svogūninė musė, salierų lapai labiau serga, o šaknys blogai laikosi žiemą, burokėlių šakniavaisiai užauga šakoti, prastesnio skonio, gelteklių šaknys būna nesusiformavusios, išsišakojusios. Šias daržoves geriau patręšti kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu. Neberkite azotinių trąšų rudenį, geriau pavasarį.
Išvalykite ir išdezinfekuokite šiltnamius, jų žemę, įrankius. Visas liekanas sudeginkite arba užkaskite. Išdezinfekuotas patalpas laikykite 2 paras sandariai uždarytas, po to išvėdinkite. Labai apsikrėtusią ligomis ir kenkėjais žemę pakeiskite nauja. Nuo polietileninių šiltnamių nuimkite plėvelę.
Gėlininkui
Gėlyne jau reikia augalus ruošti žiemai. Jei nelyja, palaistykite dekoratyvinius krūmelius ir daugiametes gėles, kad geriau žiemotų.
Laiku pasodinkite svogūnines gėles, kad iki šalnų jos suspėtų išauginti šaknų.
Tulpes galima sodinti dar ir spalio viduryje, nes anksti pasodinus labiau serga virusinėmis ligomis.
Jacintai sodinami, kai pradeda gelsti klevo lapai. Tuo pat metu reikia sodinti narcizus ir kitas smulkias svogūnines gėles. Sodinant reikia žiūrėti, kad svogūnai būtų kieti, nepažeisti ligų ir kenkėjų.
Nukritus lapams darželyje galima sodinti ir dekoratyvinius krūmus bei medelius.
Gėlėms reikalinga lapinė žemė, todėl nukritusius lapus reikia sukompostuoti su durpėmis ir mėšlu specialiai iškastose tranšėjose arba sudėlioti į krūvas, kurias pavasarį apsodinsite vijokliniais augalais.
Pasiruoškite velėninės žemės. Reikia nukasti 10-15 cm velėną ir apvertus sudėti į 1 m pločio ir 0,75 m aukščio rietuves. Velėną galima sluoksniuoti ir su mėšlu.
Kambarinės gėlės ruošiamos žiemoti.
Vėsiai žiemojančias gėles (hortenzijas, fuksijas ir kitas) reikia išnešti į rūsį ar kitą vėsią patalpą, sudėti pačioje vėsiausioje buto vietoje (prie balkono durų). Laistykite kartą per mėnesį.
Nežydinčių kambarinių gėlių iki pavasario tręšti nereikia. Vazonuose žemė nuolat purenama, šalinamos paviršiuje augančios samanos ir dumbliai ir nuo vandens atsiradusios kalkės.
Žydinčios gėlės (katilėliai, begonijos, raktažolės ir kitos) laistomos šiltu vandeniu ir retkarčiais patręšiamos mineralinių trąšų mišiniu.
Pradėjus augti kalijoms, jos laistomos taip, kad padėkle visada būtų šiek tiek vandens, papildomai tręšiamos. Jei vazonai per maži, persodinamos į didesnius. Žemės mišinys daromas iš lapinės žemės, puvenų, durpių ir smėlio. Jauni augalai atskiriami ir pasodinami į nedidelius vazonus.
Meilenės (amarilės) nelaistomos ir numetusios lapus nešamos į vėsesnę patalpą, kur laikomos tol, kol pradės leisti žiedpumpurius.