Jei nusibodo lietuviško peizažo gaivališkumas, nesibaigiančios vasaros spalvų ir formų siautėjimas, stichiška augmenijos abstrakcija – laikas apsilankyti dailininkės iš elegantiškosios Italijos parodoje Vilniaus „Arkoje”
Lorenza Lucchi Basili eksponuoja vos keletą savo fotografijų- paveikslų”, tačiau jų meniškumas atperka kiekybę. Pripratusiai prie tapybiškų subtilybių žiūrovų auditorijai, atsiveria tikrasis geometrijos grožis. Architektūrinių fragmentų ekspresija, veržlių technizuotų masių ritmas ir žvilgsnio neblaškanti kolorito monochromija įkūnija energingo mūsų amžiaus idealus.
Sterilumas ir jausmingumas
Dailininkė nesiekia racionaliai išnarstyti mus supančio pasaulio struktūrą. Priešingai, jos žvilgsnis meniškai jautrus – ieškantis atsitiktinumų, netikėto pažįstamos architektūros apšvietimo, neįprasto detalių rakurso. Paradoksalu, tačiau atrodytų šaltos ir metalu blizgančios formos, Basili darbuose atrodo pakankamai emocionalios, o kartais net mistiškos. Jausmingumo ir sterilumo derinys toks neįprastas, kad iškart sunku suvokti, iš kokios medžiagos sukurti šie darbai.
Fotografija tėra įrankis
Dailininkė neatsitiktinai pasirinko fotografijos techniką. Jos vaizduose realybė pakankamai sąlygiška. Tai žmogaus veiklos produktai – architektūros atkarpos. Vis dėlto, anot menotyrininkės ir parodos anotacijos autorės Marinos Sorbello, „Basili kuria fotografijas, tačiau savęs fotografe tikrai nevadina. Ji tvirtina, jog fotografija jai – tik priemonė vykdyti savo meninius ieškojimus. Architektūros geometriškumą ir kompleksiškumą perprantančiai menininkei fotografija tampa mechanine realybės tyrinėjimo ir filtravimo priemone. Basili fotografiją išnaudoja ne dokumentiškumo tikslais, tai labiau manipuliacinis žaidybinis veiksmas. Menininkės darbuose galima matyti tai ko dažnas mūsų nepastebi – magišką realybę, būdą stebėti pasaulį kaip fantazijų ir vizijų aplinką”.
Šiuo atžvilgiu požiūriu dailininkė artima mūsų menininkams, kurie fototechnikoje ieško savotiškos distancijos, dar vienos prizmės, skiriančios nuo objekto. Juos vienija ir objektyvo kuriamas bespalvis monumentalumas bei manipuliavimas vaizdais.
Ekspozicijoje – dvimatės skulptūros
Lorenza Lucchi pastaraisiais metais šiuos ir kitus kūrinius jau eksponavo JAV, Prancūzijoje, Italijoje, Armėnijoje. Parodos rengėjai pabrėžia, kad dailininkė labai atidžiai atrenka paveikslus tam tikrai konkrečiai vietai, apibrėžtai erdvei. Reikia pripažinti, kad ši nedidelė paroda eksponuota gana išradingai. Kūriniai atitraukti nuo skliautuotų sienų, pabrėžiant jų savarankiškumą ir artumą erdvėje gyvuojančiai architektūrai. Jų tematinės grupės efektingai užvaldo galerijos tūrį, tapdamos tartum dvimatėmis, kabančiomis skulptūromis.
Paroda turėtų sudominti platesnį žiūrovų ratą. Efektingas, dizaineriškai estetizuotas pasaulis ir geometrinių formų aistra – atgaiva meninės švaros, linijos grakštumo ir formos elegancijos pasiilgusioms akims…
Basili parodai skyrė šūkį: „Struktūra yra forma. Paviršius tampa forma. Ir forma, kurią jis randa – jau savas paviršius”.